nostalgija

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

pusnys prie lekučio, kai įkrenti iki pažastų ir bandai nešdintis lauk. vaikų būrys tamsoje ant kalnų, brūžinantis storas odines kuprines ir kurių ateina tėveliai ieškoti. dabar mes nebe vaikai ir ne kartu, o atskirai. mūsų vaikystė pamiršta, o ledo rutulys ant užšalusio karosiukų ežero jau nebėra mūsų interesus siejantis kriterijus.

menu tas vėjuotas sniegingas dienas, kai artimieji tamsyje mane vežiodavo rogutėse ir visi tada buvo jauni, sveiki ir laimingi. ir gyvi. man linksma būdavo stebėti dideles tarybinės sniego valymo mašinas, kurios valydavo retai važiuojamus kelius ir kiemus, kad nebūtų sutrikdytas tarybinių pėsčiųjų srautas.

grįžti namo ir tekinas leidiesi prie lango, prie špižinio radiatoriaus, kad galėčiau žiūrėti pro langą į snaiges ir rogutes – visos pramogos atvyko į kiemą.

tokios mintys su šiukšlių maišu krypuojant link konteinerio.