pilaitė

kai neįmanoma tampa įmanoma, hibridinis baltas scott dviratis virsta pusėtino pravažumo kalnų mtb dviračiu pilaitės šernų ganymo miške. kad ir koks kalnų dviratis bebūtų, jis vis tiek bus kalnų, o ne plento. balta скотина, nors ir ne slikais apauta, ženkliai atsilieka smėliuotose vietovėse, bet visi kuo puikiausiai žino.

ekspromtu suregztas pasivėžinimas šernų ganymo pilaitės miškuose buvo įdomus, smagus ir netrumpas. kolegos dviratininkai šiandien mane supažindino su kalnuotu pilaitės miškų reljefu. nemonotoniškas važiavimo ratais-kvadratais stilius, nesikartojantys vaizdai, ilgos įkalnės ir pažliugę nusileidimai, kartkartėmis pasitaikantys upeliukai, kuriuos vienas malonumas kirsti dviračiu – visa tai 4,5 val. buvo mano akiratyje. visa kaip važiuodami galiausiai atsidūrėme prie naujosios rėvos piliakalnio. iš antro karto vargiai bau rasčiau kelią iki jo, nors pagal nerį galima orientuotis – nuo piliakalnio atsiveria gražus vaizdas į upės vagą, o jo apačioje dviratininkų gertuves galima papildyti šaltinio vandeniu.

grįžimas atgalios buvo paprastesnis – mažiau miško ir kalnų, daugiau žvyrkelio ir ramaus pedalavimo. smagu, kai važiuojant sava technika viskas veikia – nors šiandien įveikiau 65,9 km, vidutinio greičio skaitinė išraiška apgailėtina – 14,3 km/val. laikas išaugti iš skaičių turistiniuose žygiuose.

įkyriai šiandien save įtikinėjau sėsti ant dviračiu, bet teisingos temperatūros oras be kritulių paėmė viršų. iš tiesų tikslai buvo 2 ir eigoje turėjo gautis vienas iš jų, bet gavosi trečiasis. važiuoti vilnius-maišiagala (senasis plentas)-nemenčinėlė-didžioji riešė (molėtų plentas)-vilnius atrodė nuobodžiai ir neįdomiai, o vilnius-maišiagala (senasis plentas) ir atgal jau nesenai buvo bandytas ir atrodė vienodai neentuziastingai. bajudėjus nuo big parduotuvės, ukmergės g., nusprendžiau važiuoti „tinginio ratą“, t.y. vilnius-avižieniai-sudervė-pilaitė-spaudos rūmai, kurio atstumas juokingai mažas, ~28 km, bet su mano kojomis alternatyva buvo namie alų naikinti, kuri man pirmadieniais nėra priimtina.

tinginio ratas buvo greitai įveiktas, o rezultatas taip pat džiugino: 28.86 km distancija, 48:57 minutės važiavimo, vidutinis 35.65 km/val. vidutinis greitis ir 59.62 maksimalus greitis. kojos dar laikėsi, tad buvo gera proga šiek tiek pasižvalgyti ir po miestą bei prisiminti senas geras treniruočių vietas.

atmintis dar neišblėso ir gerai pamena savanorių pr. kelio nelygumus, šulinius ir duobes, o atstumas iki žemųjų panerių buvo įveiktas ~40 km/val. greičiu ir tai paskatino titnago gatve pavažiuoti iki oslo g., netoli gariūnų ir mano mielo treniruočių kalno, iki kurio pabūgau prisiartinti – kam tampyti katiną už ūsų? kelias atgal iki vilkpėdės neprailgo, nors pabaigoje jį baigiau jau ištižusiu 30 km/val. greičiu ir 50 km numinto atstumo rodmeniu. bet kojos dar laikė! (nors gera vieta jau buvo ženkliai atpratusi nuo balnelio)

keli pasisukiojimai mieste ir rudeninė ankstyva saulė parginė mane namo rezultatu 65.65 km distancija, 2:11 val. ant ratų, 29.48 km/val. vidutinis greitis, 66.41 km/val. maksimalus greitis. šiandien jaučiu ne tik lašinius ant pilvo, bet ir raumenis ant kojų, vadinasi, treniruotės įsibėgėja.

p.s. plentiniu dviračiu važiuoti mažiau nei 30 km/val. greičiu yra nuodėmė.

šiandien, važiuojant dviračiu nuo sudervės link pilaitės, plentą priešais save mačiau apsnigtą, apsidairius matėsi žiema, tokia kaip ir vaikystės prisiminimuose – nešalta ir su daug sniego, gražiomis snaigėmis, nuostabaus grožio apsnigtais medžiai ir krūmais, artimaisiais, tempiančias rogutes su manimi. nederėtų pamiršti ir stačiakampės tarybinės kuprinės iš storos odos, kuri puikiai atlikdavo jai paskirtą čiuožinėjimo nuo kalniuko funkciją, o kalniukas buvo vienas, prie mokyklos, kuris man, mažam vaikui, atrodė didelis kalnas. prabėgo ne viena dešimtis metų, o prisiminimai dar gyvi mano širdyje, o to nuostabaus laiko jau niekas nesugrąžins, nesugrąžins ir anapilin išėjusių artimųjų. „emesvės“ (msv – statybos melioracijos valdyba) salėse kasmet vykdavo vaikams skirti šv.kalėdų ir naujųjų metų renginiai su vaidinimais ir saldainių dėžučių vaikams dalinimu. buvo nuostabus gyvenimas be rūpesčių, o kiekviena išaušusi diena buvo laukiama su nekantrumu – smėlio dėžės žaidimai, šaudymais lankais į kiemo obelis, slėpynių žaidimas ir kiti užsiėmimai vyte vijo tuos nuostabius metus, kai nepastebimai pamatėme, kad mes jau ne paaugliai, ne tie vaikai-peštukai, o suaugę žmonės, kurie kartais pagalvoja, kaip norėtų atsukti laiką atgal visa tai kartoti ir kartoti, šypsotis ir būti linksmais, neklaužadomis, kai už mūsų nugarų didieji žmonės pasirūpindavo ir su džiaugsmu bei liūdesiu savo akyse braukė ašaras prisimindami tokias pačias savo dienas ir suprasdami, kad tai jau praeitis ir jie jau nebe tokie kaip mes tada, vaikai, jie yra suaugę ir kad mes, būdami jų amžiaus, brauksime ašarą nuo savo skruosto prie jų antkapio šaltą vėlinių vakarą.

šiandien važiavau mažuoju šiauriniu vilniaus lanku vilnius-sudervė-pilaitė-vilnius ir užsukant pasižvalgyti į vilniaus centrą, sumoje gavosi 45,83 km per 1:44 val. vidutiniu 26,2 km/val. greičiu, išspaudžiant 59,8 km/val. maksimalų greitį. įriedėjus į pilaitę, vidutinis greitis buvo 30,3 km/val. ir nuvažiuota ~31 km.

kadaise, dar atmenamais laikais, kai aš važiavau pro vilniaus pilaitę (čia toks vilniaus mikrorajonas kiek tolėliau nuo miesto), ji buvo skurdi savo tarybiniais pilkai nykiais penkiaaukščiais, o naujausias pastatas joje buvo rimi prekybos centras. kelias iki pilaitės buvo prastas, siauras ir nutrupėjusiais šonais, vėliau kelią iki priemiesčio sutvarkė, bet pilaitė taip ir liko tamsus miestelis.

šiandien dviračiu neskubėdamas sukdamas ratą pro avižienius, sudervę ir pilaitę, šį vilniaus priemiestį pamačiau visiškai kitokį – nauja plati gatvė, gražūs gyvenamieji daugiabučiai, sutvarkyta aplinka, šalia matoma vilniaus panorama – ir visa tai pilaitėje, kuri šalia pastatė ir kitokį suvokimą apie šį miesto pakraštį, kaip kadaise savo įvaizdį pakeitė ir užupis. man patiko, pagalvojau, kad norėčiau pilaitėje gyventi – naujas ir gražus miestas su greitu susisiekimu iki vilniaus centro, o iš bėdos ir pėsti ne taip jau toli ir eiti. per paskutinius kelerius miestus miestas su savo apylinkėmis labai pasikeitė, ne viską spėju greitai ir pamatyti. pavydžiu naujos pilaitės gyventojams, nes ten ne tik gražu, bet ir miela, ir visa tai už mažesnę nei buto perkūnkiemyje, kainą.

dviračiu man šiandien gavosi 49,64 km ir iki lazdynų atvažiavau 29,6 km/val. vidutiniu greičiu, maksimumas buvo 53,7 km/val., o vėliau leidau sau pailsėti, pariedėti ir pasvajoti, todėl grįžus vidutinis greitis buvo 22,3 km/val. ir viso laikas 2:13 val. svoris nuo 81,9 kg sumažėjo iki 80,9 kg, o „pasiplėšyti“ teko tik ant šeškinės kalno ukmergės g. smagiai praleistas laikas su mintimi, kad vakarais trumpomis rankovėmis dviračiu važiuoti jau yra per šalta.

naujos pilaitės statybos kadaise atrodė taip:

o mano šios dienos maršrutas buvo toks: