plentas

viskas prasidėjo vakar, nors iš tiesų, tai užvakar. vakar sporto klube prisitaškiau su concept2 irklavimo mašina, dėl to, kad sekmadienį birštono plento gonkėse save nuvyliau. vakar irkluodamas susikėliau pulsą iki begalybės, pritaškiau visas grindis prakaito ir nusėdėjau tą vietą, ant kurios sėdima. ne velto, nes endomondo pasakė, kad pagerinau best’ą. nuo irklų nusismaugęs dar eigoje vis galvojau apie keturpakę guinness’o pakuotę, kurios norfoje nebuvo, todėl ėmiau 2 bambalius miežinio rinkuškių alaus. skani ta miežinė bjaurybė, tik nesvarbu, kiek jos beišgerčiau, vis tiek net po taurės ryte skauda galvą, tai jau geriau, kad skaudėtų nuo 2 litrų. angliavandenių ir kalorijų įsisavinimas baigėsi 2-ą valandą nakties, kai jau senai reikėjo 6-ą pusvalandinį sapną kočioti, tad nuėjau miegoti su 8-ai valandai ryto nustatytu žadintuvu.

rytas buvo ilgas ir prognozuotas tik galvos sunkume. taip gerokai po 10-os valandos įdienojusio ryto iškritau iš lovos, su mintimi, kad reikia leisti miežiams praventiliuoti plaučius iki 50 km. garsinis svarstyklių signalas mane taip pat žadino papildomais 2 kg mielių indėliu pilvo tūriui. termometras lauke rodė ne kažką ir aš kaip vėjavaikis lengvai apsirengiau su ta mintimi, kad ilgai nekaliosinti. hematogenas kažkur buvo pragertas dar gal birštone, o sumuštiniams darytis šiandien buvo netinkamas momentas. apsiribojau viena gertuve krakmolintų miltelių. lauke šilumos nebuvo, bet jeigu birštone išgyvenau, tai ant saulės neturėčiau suledėti savo numatytas max 2 valandas kvėpavimo pratimų. tai štai, tik išriedėjau iš kiemo, jau man į galinį ratą baksnoja kolegos iš treko. na, minam tai minam, jų nuotaika gera, o man tai be emocijų po vakar. plepam, minam, gerai gaunasi, niekur neskubame, vėjas lyg į nugarą dažniausiai. gerai, kad jo paties labui vieną nukratėme dar prie šaltoniškių. judame nemenčinės plentu, oras šyla, kojos šala, bet niekam tai neįdomu. nuostabaus grožio kelias nemenčinė-buivydžiai ėjosi sklandžiai ir greitai, 40 km/val. ėjo tik daina. buivydžiai.

na taip, buivydžiai – apsisukome. dainos ir pasakos baigėsi , kelio apžvalga susiaurėjo, dairymaisi į šonus baigėsi. spidometras rodo 17 km/val. ir pulsas kala virš 170. kalnai ir vėjas neaišku iš kurios pusės. sukame trise ir visiems žopiškai sunku. vietomis buvo lengviau, net iki 22 paspausdavome, o greitėdavome ne nuo visų kalnų važiuodami. vis galvoju, kaip kompaktiškai burę vežiotis. vairą jau laikau už apačios, greitėjimas neįmanomas. 18 km atkarpą link nemenčinės išsitaškome kaip tikri vyrai. prasideda kalbos apie kojų traukimą, mėšlungius – žmogiška kalbai tai reiškia žoppa s dvumia „p“. nuo nemenčinės sukame link vilniaus, gaunasi kaip gaunasi, judame kaip armonika su pasitasymais. sostinė jau čia, kabliuojame miesto arterinėmis gatvėmis, o priešais mus automobilių spūstys gryžtančių po darbų piliečių. jau nedaug liko, kantrybės likučiai velkasi žeme. tai ir susukome 115 km per 3:48 val.

p.s. jei pilve tau uraganas, tai padės espumizanas.

vos paršliaužiau, o tiek 80 su viršum kilometrų šiandien man buvo pereboras. plentinė technika kiek pavargusia guma, todėl vis nesiryžtu su ja išriedėti smulkios skaldelės asfalte rinkti, nes nerandu motyvacijos iš visų kampų susirinkti remonto komplektą: balionėlis, kameros, dar kažkas garaže ir po kambarius ištampyta. ai, kitą kartą. pradžia buvo teisinga ir motyvuota, kai pusiaukelės širvintų žiedas buvo lūžio taškas ir kritusios moralės momentas. šį kartą vienam prieš vėją dirbti nesinorėjo, bet pasirinkimo nebuvo, o nuotaiką protarpiais koreguodavo iš už debesų išlindusi saulutė. savo įkalnių šį kartą neėmiau, kuom ir džiaugiuosi, nes jų papėdėje mane būtų ir radę.

fat mtb kanjonas atgal visai nenorėjo riedėti tai myniau ne kojomis, o valios pastangomis. turtinga to 29’erio transmisija, bet šiandien man ji nelipo: tai per didelis mynimo tankis, tai per retas, bet gerai nusisekė mažiausias žvaigždes pazulinti. eigoje buvo lengvų užuominų apie „pompą“, bet nuovargis paėmė prizinę vietą. buvau atpratęs nuo ilgo mynimo, nors sėdimosios neprisitryniau. visi drabužiai – kiaurai šlapi nuo prakaito.

3 val. mynimo 28,2 km/val. vidutiniu greičiu, vidutinis širdies pulsas 153, minus 2,4 kg nuo svorio grįžus, kelyje išgerta 0,7 litro skysčių, atstumas 85 km. grįžus 2 val. nesiorientavau erdvėje. grįžęs net nepersirengęs puoliau prie šaldytuvo kapoti mėlynių pyrago ir gerti vandens. būčiau kibirą išgėręs jei ne saugikliai, apsiribojau litru.

o šiaip savimi nusivyliau, tikėjausi, kad bus lengviau. rytoj laukia lengvas atsimynimas arba sporto klubas. arba abu. laukiu rytojaus, kad pietų metu pusryčiams išsikepčiau kiaušinių ir užsigerčiau pepsi su ledukais.

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.

34 laipsniai šilumos pavėsyje kai net uodai ir mašalai neturi sveikatos aukščiau metro nuo žemės atsiplėšti. su tokia visiškai vasariška temperatūra prasidėjo sekmadienio diena šiauliuose, kur vyko šiaulių dviračių maratonas. varžybų išvakarėse nulūžusi reginio organizatorių s-sportas svetainė matyt taip pat perkaito, kaip sekmadienį ant saulės kepė ir varžybų dalyviai ir ne ypač gausus žiūrovų būrelis. vargais negalais interneto platybėse radau šių varžybų skrajutę, kurioje ieškojau starto vietos ir laiko, kuris, kaip pasirodo, ne vieną mane nustebino, nes buvo ne kaip įprastai 12:00 val., o valanda anksčiau, t.y. 11:00.

šiaulių dviračių maratono starto vieta buvo prie savivaldybės, o kalbant pamaldžiau – prie šiaulių bažnyčios, esančios miesto centre ir net nuo pietinio šiaulių rajono puikiai matomos. vietoje esantis parkas ir viešieji tualetai strategiškai buvo puikia vieta varžyboms rengti ir žiūrovams pritraukti. internete registruotų dalyvių skaičius buvo šiek tiek virš 250, o ryte atsiimti starto numerį jokios eilės nebuvo. numerių buvo ne 2, kaip yra įprasta dviračių plento varžybose, kur vienas klijuojamas ant nugaros, o kitas ant dešiniojo šono, o 1, bet užtat vardinis – su atspausdinta pavarde ir vardu. neslėpsiu, buvo smagi ir maloni staigmena. tokių dalykų kur tvirtinti starto numerį ir daviklį šį kartą nebuvo, nes dalyviai patys turėtų tai žinoti. pastebėjau, kad ne man vienam teko persikabinti numerį ir tai dar pusiau tinkamai, bet tiko. apšilimo pusratis mano dar nevažiuota beveik gimtojo miesto trasa – nėra lygi vietovė, o kalniukai nors ir ne visi pikti ir ilgi, bet vėjuoti tai tikrai ir kartais gan smarkiai, ypač atviroje vietoje prie telkšos ežero. man patinka skirtingas reljefas, nes tada trasa nebūna nuobodi. trasos pusiaukelėje ant kalniuko buvęs girdymo punktas tapo laistymo punktu, o kūnas ir veidas, aplietas šaltu vandeniu, pusei rato atsigaudavo nuo alinančio karščio, kas buvo geriau nei nieko.

starte buvo saikingas dalyvių skaičius. startavau kreiva koja, nes ilgai nepavyko dešinės kojos į pedalą įkabinti, o traukinys jau buvo nemažai nuriedėjęs. 2 ratus minu su ta pačia starto grupe. nors valgiau dar gerokai prieš startą, jaučiu, kad skrandis artėja prie lengvo vėmimo pykinimo ribos. grupė mane nukrato, ir vienas apsukau keletą ratų, kol mane pavijo kita grupė. sėdu jai ant pačios uodegos ir laikausi saugaus atstumo, nes prieš tai matyta griūtis savo akrobatiniais triukais manęs nesužavėjo. pagirdytas skrandis atsigavo ir aš jau gyvas atsargiai minu grupės gale. taip prasukau 5 ratus ir suvirškinau ką dar skrandyje beturėjau, bei apgalvojau, ką čia toliau nuveikus. deja, bet grupė nebuvo stipri, o nuokalnėse aš net mažiausios galinės žvaigždutės nenaudojau, nes nebuvo tam poreikio. keli ratai stebėjimo ir situacija aiški – 2 ilgesnės įkalnės grupei yra sunkios – viena kylant nuo ežero link centro pusės, o kita – nuo ginkūnų iki finišo. sustrategavau, kad reikia minti, todėl 7-o rato pabaigoje, priešais finišą, įkalnėje dar savo komforto zonoje kalu per pedalus, posūkis, finišas, posūkis, nuokalnė. apačioje atsisuku – minu vienas. gerai, minu toliau. taip vienas paskutinius 3 ratus ir pramyniau. vienam irgi kartais gerai, nes leidžiantis link talšos ežero galėjau visas žvaigždes susimesti. finišavau irgi vienas, bent paskutinio atodūsio ant kalno neatidaviau. nuo lyderio atsilikau ~10 minučių, kas nėra mažai, bet 10 ratų, nors ir atsargiai, bet įveikiau.

savo važiavimą vertinu labiau neigiamai, nei teigiamai, nes rezultatas šiaip sau, o rezervo dar buvo. važiuodamas vienas turėjau nemažai laiko apmąstymams, tad pagalvojau, kad plento dviračių varžybos gal ne man yra skirtos, o norėtųsi likti prie atskiro starto ir kalnų varžybų.

keletas varžybų šiais metais, o visa kita lieka tik nevaržybiniai pariedėjimo kilometrai. mato praeitų metų treniruočių trasoje dūzgia sunkiasvoriai automobiliai, kranai bei ekskavatoriai, todėl toje pusėje šiais metais ir nesilankiau. mano pasirinktas lengvas kilometrų rinkimas nėra visiškai betikslis ir nenaudingas, bet vaikščiodamas geru bėgiku netapsi. kortas sumaišė ir nuo plento krypties išvedė kalnų dviratis kartu su savo žalios gamtos privalumais. kad ten visai kitaip, aš supratau gan greitai, o rankos netruko prisikratyti prie įvairios dangos reljefo.

savo lėtapėdiškais važiavimais ieškojau alternatyvos prarastai žaidymų aikštelei, nors pasigirti plento nuzulintais miesto pakraščiais negaliu. pasidariau išrankus ir nevažiuoju ten, kur yra didelis automobilių eismas, siauri kelkraščiai, ilgas išvažiavimas iš miesto ar pernelyg didelė važiavimo monotonija. tai, ko aš ieškojau, nebuvo lengva užduotis įvertinus mano kaprizus pridedant dar ir tai, kad iki taško nuvažiuoti nebūtų pusdienio užsiėmimas.

aš ieškojau kalno ir radau jį pavasarį, pratęsęs savo populiarųjį lygumų maršrutą. man lygiai taip pat kartais būna smagu ramiai, nuosekliai ir lygiai prariedėti šimtinę, kuri lyg hamakas po šalto alaus stiklinės. ramus nuoseklumas, lyg mankšta, mane teigiamai veikia, o per didelis dažnumas pučia nuvargusias kojas. nulipus nuo dviračio pilnos švino kojos su beveik nuliniu raumenų progresu. kalną radau, bet dėl persiorientavimo bekelės kryptimi, retai jį lankiau, o ir tie lankymai buvo jam akli. šiandien neaiškiems debesims šliaužiant pažeme ir veliant neaiškų niūrų raizginį, buvo treniruotės atidarymo diena. tiesa, nors man įgyvendinau tik 40% (kaip degtinė) užmanytos programos, šiandienai daugiau nei planavau, nei norėjau, nes roma ne per vieną dieną buvo pastatyta.

čia tai suprantu, kai po tokio važiavimo jaučiu, kad šlaunys ne tik iš kaulų, odos, lašinių ir plaukų sulipdytos, bet turi ir vieną-kitą raumenį, tikslinį mano objektą. malonaus nuovargio savijauta prieš miegą.