plikis

dar vienas lietuviškas (matyt, ir ne tik) stereotipas – plikai nusikirpti galvos plaukus. senovės išmintis sako, kad šukuosenos būna 3-jų tipų: su sklastymu, be sklastymo ir be plaukų. vyresni žmonės, ypač giminaičiai, į tai labai neigiamai žiūri, nes jiems toks mados stilius nepriimtinas, kaip nepriimtinos ir tatuiruotės. galima būtų paieškoti tokios mados priežasčių:

  • kas galėtų paneigti, kad černobylio katastrofa aplinkiniams gyventojams nepridėjo nei sveikatos, nei plaukų.
  • giminės linija ir paveldėti genai yra labai stiprus faktorius mūsų formavimesi, tai kaip statybinė medžiaga mūsų ateities sveikatos stiprybei ir ligoms. ne iš bet kokio molio galima namą pastatyti, kaip ir ne visi mes sulauksime 100-o metų amžiaus.
  • gyvenimo būdas, savęs saviraiškos forma – kas kaip moka, tas taip šoka, tik ne pas visus priežastys būna vienodos. vieniems tai kietumo ir banditizmo požymis, kitiems tiesiog pabandymas, o dar kitiems – būdas gražiai atrodyti kai ant galvos plaukai tiesiog neauga. dar neretas pagyvenusio amžiaus gatvėje sutiktas vyriškis apačioje likusius plaukus šukuoja į virš ant plikės, taip bandydamas save apgauti, bet tik aplinkiniams sukelia šypsnį tokia savo šukuosena, bet šis pasirinkimas ne vieno jo, bet ir žmonos.

daugeliui plikimas – didelė bėda ir galvos skausmas, jie ieško įvairiausių būdų su tuo kovoti, kai vienintelis būdas tai nugalėti – nusikirpti plikai. kremai, losjonai, būrėjai ir kt. priemonės – akių dūmimas ir pinigų veltui švaistymas. tie, kurie tame net problemos nemato, visada turi šmaikštų atkirtį šia tema, po ko daugiau apie tai tiesiog nekalbama.

kartais reikia suvokti tai, kad ne viską mes galime pakeisti pagal savo norus ir įgeidžius.