požiūris

negalima visko nurašyti ant lietuvos miestų mentaliteto skirtumų. aš nesu dviračių technikos ekspertas, lygiai taip pat nenoriu būti ir automobilių variklių ekspertu. man jaučiu malonumą valdyti tiksliai sustyguotą techniką ir jausti jos galimybes, nes tik tada galiu spausti iš jos visas galimybes. neseku aš technikos naujovių, nežinau ir man nesuprantamų detalių pavadinimų, nes nemanau, kad man tai reikia žinoti, nes aš – tik vadeliotojas.

įsigijau naują dviratį, nes nusprendžiau paįvairinti sporto discipliną – prie plento dviračių važiavimo ir bėgimo pridėti dar ir kalnų dviratizmą. draugų ir pažįstamų reakcija į tai gan skirtinga:

  • vieni džiaugiasi, kad ir aš pradėsiu kartu su jais važinėti, rungtyniauti, nelyginant kas stipresnis, o kas greitesnis. jie tiesiog džiaugiasi, kad su jais važiuos dar vienu pažįstamu veidu daugiau. lygiai taip pat jie nuoširdžiai dalinasi patarimais, konsultuoja ir padeda tiek važiavimo technikoje, tiek ir teisingame dviračio sustygavime. džiaugiuosi, kad tokių žmonių yra.
  • kiti gi randa priežasčių rasti prie ko prisikabinti – ratas kliba ar šakės spaudimas nėra tinkamas. pastabos yra gerai, bet nereikia jomis apsiriboti, po jų turi sekti patarimai.
  • dar kita žmonių grupė tiesiog šaiposi iš mano nežinojimo, todėl aš atsiprašau, kad negimiau visažiniu, kaip kad jie. kiekvienam savas kelias duotas – vieniems sunkesnis pažinimo džiaugsmas, o kiti tiesiog gimę su skaičiavimo mašinėlėmis.

neieškokime kiekviename žmogaus konkurento net tame, kad jis yra žmogus ir kad kvėpuoja tuo pačiu oru.

reali istorija: atvažiuoja pasveikinti jubiliato gimimo dienos proga ir atsiveža pačio pigiausio vyno butelį stiklinėje taroje ir visiems giriasi, kiek daug šimtų kainuoja bmw m paketas. neadekvati situacija, kurios aš nesuprantu – pats gali mėgti ir vandenį iš balos, bet dovana turi turėti arba užuominą į pagarbą, ar saikingą humoro dozę. tęsiant mintį toliau man nesuprantama matyti žmones, kurie per vakarą prapila kone šimtą ar daugiau litų, bet kviečia pigiausią taksi – nelaikau to racionalumo, nei taupumu, o lyginu su tais prabangių limuzinų vairuotojais, kurie tamsiu paros metu važiuoja į dujų degalines. gal tai ir nebūtų taip svarbu, jeigu ne „toks brangus taksi“, lyginant su alkoholiui išleista suma.

štai kitas pavyzdys – sveikata. ne viską galima savalaikiai ir nemokamai išsitirti savo poliklinikoje, kaip ir valstybiniai stomatologai turi savų kokybės niuansų. mūsų neracionalus taupymas ne ten kur reikia neretai atsigręžia priešais mus – negrįžtami sveikatos pokyčiai už jokius pinigus nėra nuperkami.

ne vieno kasdienis įprotis už paskutinius grašius nuosavu automobiliu važiuoti į darbą, rūkyti cigaretes, darbe sėdėti tuščiu skrandžiu, bet neskaičiuojamos tos liežuvio sunaudojamos kalorijos, kaip yra sunku gyventi bei kokia jų atžvilgiu vykdoma neteisybė. tiesa, dar vienas šeimos automobilis iš bado sėkmingai rūdija kieme.

milijonai yra ne sutaupomi, o uždirbami.

prisimename ir džiaugiamės degančiu kaimyno tvartu, bet pamirštame nesenus šalies įvykius – europos kultūros sostinė, krepšinio čempionatas. be abejonės, snoro banko bankrotą mes taip pat ilgai minėsime, nes neigiami dalykai randa mumyse vietoj, priešingai nei gerieji. galbūt todėl nenuostabu, kodėl mūsų tarpe yra tiek daug kelių erelių, prisotintų pagieža, greičio viršijimu ir nekantrumu. bet keista, kaip greitai mes pamiršome policijos pareigūnų žmogžudystes keliuose. esu linkęs tikėti, kad ne be žiniasklaidos visa tai vyksta ir visa tai panašu į priešrinkiminę kalėdinę akciją, nes mes taip mėgstame pirkti šlamštą visuotinių išpardavimų metu ir paralyžiuoti eismą net aplinkiniuose rajonuose. kuro kainos neblėsta, o mes šniurkščiodami nosimis perkame naujus automobilius ir keiksnojame kubilių, kodėl nepripila pilno bako kuro, nors, kita vertus, apytuščiu baku mums nesudaro problemų privažiuoti iki alubario slenksčio antro laiptelio ir ten išleisti kone šimtinę lietuviškų pinigų. tiesa, už automobilio parkavimą susimokėti, žinoma, pamirštame, nes tam mes neturime pinigų, todėl ir įstatymai yra niekam tikę.

iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad arbatos gėrimas yra visiškai paprastas mechaninis veiksmas, ritualas, neturintis eilučių, tarp kurių būtų galima kažką paslėpti. ekspertai ir etiketai šaukia, kad ne viskas yra pilka, kas mums atrodo balta. pasvarstykime, koks yra nuomonių skirtumas apie paprastus dalykus:

  • neplaunamas arbatos puodelis, kurio vidinės sienelės nuo arbatų yra juodos, nesimato natūralios puodelio spalvos – jeigu pats vienas naudoji tą patį puodelį, kam tada gadinti vandenį, kuris greitai turėtų brangti. higieniškai tai ar ne – individualus jausmas, kaip kad vieniems kas dieną reikia dulkes namie nuvalyti, o kitiems – nusiskusti. tiek vieni, tiek ir kiti tarpusavyje vienas kito gali nesuprasti, o kitų veiksmus laikyti nehigieniškais, nekultūringais arba net amoraliais. iš vidaus arbatuotą puodelį dar įmanoma išplauti, o kaip atrodo mūsų skrandžio vidus? ta tema prisiminiau vieną savo gyvenimo įvykį – šaltų bulvių iš keptuvės ryte valgymas sėdint ant taburetės vidury kambario. man tai – natūralu ir esamoje situacijoje savaime suprantamas dalykas, kai kitam žmogui jis ne tai kad nesuprantamas, bet netgi žeidžiantis, nes:
    • šaltų bulvių valgyti negalima, nes jos šaltos – maistą būtina valgyti išskirtinai tik šiltą arba karštą;
    • iš keptuvės valgyti nekultūringa (nesvarbu, kad niekas nemato);
    • valgant reikia apsirengti (gal man karšta);
  • arbatinis, į kurį dedu arbatą, trečdaliu užpildytas suspausta arbatos žole – pradedant nuo tuščio, argi būtina kiekvieną kartą jį išsiplauti, kai per dieną išgeri 2-4 tokius litrinius arbatos plikintuvus. pamaišius arbatas, gaunamas įvairių arbatų skonis, kuris nužudytų grynos, švarios arbatos gurmanus, o man tai netrukdo. visas šis arbatžolinio „torto“ kepimas prasidėjo nuo neskanio arbatos gėrimo, kai buvo atrastas būdas ją gerti maišant su skania arbata. nerekomenduoju vienos gerti šios arbatos, nes viena ji tikrai neskani. dar apie neskanumą – iš pakelių labai neskani yra lipton arbata geltoname pakelyje – man, kaip stiprios arbatos mėgėjui, ilgiau ją palaikant ji tampa karti, nors visi aplinkui ją geria – gal dėl to, kad valdiška ir pigiausia?
  • medus su šakute visai gerai kabinasi ir maišosi, todėl nenustebkite pas mane arbatos puodelyje pamatę šakutę – kitų stalo įrankių darbe nerasta. medus sugeba labai pakeisti arbatos skonį, bet tai priklauso ir nuo pačios arbatos – lipton arbatą su medumi dar įmanoma gerti. kaip ir arbata būna įvairiausių rūšių, taip ir medus, kuris priklauso nuo kokių augalų buvo bičių renkamas;
  • kokias arbatas reikia gerti? – žinoma, kad skanias, nesustojant prie vienos ar kelių rūšių, nes galbūt bus atrasta dar neragauta labai skanių žolelių arbata.
  • citrina – darbe ji prabanga, ją nepilnaverčiai pakeičia vanduo su vitaminu c, o su arbata tinka, ypač tinkama kombinacija gaunama su medumi;
  • prie arbatos tinka saldumynai, o geriausiai – sausainiai.

kas kokią arbatą nori, tokią ir geria, o šalta arbata, kaip ir šilta – gera atgaiva vasarai.