praeitis

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

praeitis, kurios nenuslėpsi. aš užaugau prie socialistinės demokratijos, kai viska, kas ne kasdienio vartojimo maistas, buvo laikoma vitaminais (išskyrus dešrą, žinoma). pasikeitus demokratijos vėjams, mes tapome smulkmeniškais su papildais ir vitaminais. kramtomąją gumą „paršiukas-čiukas“ būtų galima vadinti vitaminu, kaip ir normuotas čiulpiamas vitamino c tabletes. dabartinėje demokratijoje matau tik demokratiją sau – anokia anarchijos forma. neskanu man matyti tuos taukuotus valdžios vyrus ir moteris, bet tokia pas mus yra rinkimų prievolė.

kiekybinė nūdienos vitaminų persvara yra solidi, tik kenkia tuščiam skrandžiui, kaip kenkia picos, o alus mažai dažnomis dozėmis gydo. nors aš nežinau, nuo kada tabletės virto vitaminais, man jos yra per daug kaloringos, ypač vartojant su sriuba. beskonybė turi savo skonį, tik ne visiems priimtiną.

pažįstami veidai portretuose, kurių daugumos nesu matęs, nors dvasia ir tas dvelksmas man yra pažįstami. nežinau, ar galima kalti socialinę visuomenę dėl jos lyderių diktatūros, nors kažkas tame tikrai yra. tie vaikiški spalvoti akiniai man patiko, nes pro juos aš nemačiau to blogio, kuris veši demokratijoje, kai eilės prie daktariškos dešros, man, vaikui, būdavo gera pramoga. nors leninas mauzoliejuje jau nebe tas, o sovietiniai politiniai lyderiai senai atgulę, nebūčiau toks kritiškas smerkti tą laikmetį. nelyginant nūdienos prekių asortimento, mes tada turėjome ką į burną įsidėti, o suvokimas rožinės tikrovės buvo tik nereikalingas šalutinis poveikis.

ko vaikui daugiau reikia be ledų, balto kremo bandelių, žaislų smėlio dėžėje ir ramios aplinkos. dabar sunku, nes mes tokie išsilavinę, tiek visko žinome, patirtis liejasi per kraštus. kažin, ar mes dabar žmonės.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

mano gimtasis miestelis turėjo tik vieną devynaukštį, kuri, be abejo, buvo su liftu, bet tuo metu apie jį tikrai negalvojai. o štai vaikystės visos vasaros praleistos gimtuosiuose šiauliuose ir viena iš mūsų vaikų pramogų buvo važinėtis liftu – baimė, kad niekas nepagautų (kažkodėl mes apie tai tada galvodavome), lyg kokie nusikaltėliai mes tamsiais vakarais kartais eidavome liftu vėžintis, jeigu spėdavome į rakinamas laiptines prasmukti. fantastiškas jausmas, nesvarumo būsena, adrenalinas ir baimė valdė mus ir mes tuo slapčia mėgaudavomės, o štai prieš keletą dienų braidydamas po rudeninius kiemų lapus aš vėl pastebėjau tuos tarybinius dangoraižius, kuriuose mes tada pramogaudavome ir mums tai patiko, nes tai buvo smagu!

laikas bėga ir visi smagu ir nesmagu retėja kaip rytinis rūkas mūsų atmintyje ir lieka nuotraukos, juodai baltos, kurios gaivina mūsų atminties ląsteles ir už tai aš esu be galo joms dėkingas, tik man labai gaila, kad daugelį jų aš esu praradęs, kaip ir tuščiai praeita nemaža gyvenimo dalis. deja. vaikystė ir praeitis.