prisiminimai

neretai pasitaiko, kad pradėjus skaityti knygą, kurioje yra minima žiema, aš grįžtu į savo prisiminimų žiemą. ir dažniausiai mano prisiminimai prasideda ir baigiasi tuo pačiu kadru. aplink balta, krenta snaigės, o man liūdna. liūdna dėl to, kad tų potyrių ir tų jausmų man nepavyks pakartoti ir kad man nepavyks grįžti atgal ir būti laimingu tame rate aplinkybių. skaudu ir liūdna, kad laikas griauna dabartį ir man nepavyks vėl būti tuo mažu vaiku, kuris gyvena snaigių ir naujametinio karnavalo šurmuly. man liūdna, kad tai jau praėjo ir aš nespėjau dar bent vieną kitą minutę tuo pasidžiaugti, nes aš nežinojau, nesuvokiau kad tai daugiau nebegrįš. nebegrįš mano vaikystė, mane supę žmonės, kurių dalis tiesina nugaras po velėna, nebegrįš tas vėjavaikiškumas ir tų aplinkybių nesuvokimas. aš be galo ilgiuosi praeities, atskirų kadrų, mokyklos, vaikų, patvinusių gatvių ir pavasario rytais užšalusių balučių. taip, aš nostalgiškas žmogus ir prisiminimai mane graudina. praeitis yra tokia, kokią prisimenu ir aš neturiu galimybių jos pakeisti, nors dabar aš norėčiau į ją grįžti. aš tyliai pyksta ant savęs kodėl aš tada nemokėjau gyventi ir mėgautis tomis žaviomis akimirkomis, kurioms laikas negailestingas. žmonės, kurių niekada daugiau nesutiksiu ir vėjas, kuris nekedens mano vaikystės praleistų akimirkų.

tokių stop kadrų nedaug, bet jie man jautrūs ir brangūs. gaila, kad daug ko aš neprisimenu, o labai to norėčiau.

žinote, ir aš buvau studentas. kadaise tada dar kauno arena veikė, o mes girti galėjome šlaistytis žaliakalnio parke. dabar nepasakysiu, ar buvo tada privalomas sportinis interesas dėl suminės kreditų suvestinės, bet mes ėjome į lietuvos kūno kultūros stadiono sporto salę kažką paveikti. žinau tiksliai, kad mums niekas nieko nerodė ir nieko nemokino, galėjome individualiai pasisiusti, nes toje landynėje sporto nebuvo. slogi tada buvo aplinka, bet ir mes buvome studentai be reikalavimų, ne vietiniai, ne kavianski – kuršėnai, jurbarkas ir berods klaipėda tikrai. tada mes buvome be aukštojo išsilavinimo, todėl nesiteisindamas galiu mus pateisinti. kaip ten buvo nepasakysiu, bet kažkas mus paprotino, jog alaus išgėrus labai gerai raumuo auga, tai mes ir nekvestionavome šios minties. vienas kitas alaus butelis persirengimo belangėje  buvo atskaitos taškas štangos stumdymui. po poros savaičių prižiūrintis netreniruojantis treneris pradėjo į mus kreivai žiūrėti ir savo uoslę raukyti, iš ko mes supratome, kad buvome demaskuoti. vidutinė sportininko karjeros eiga.

įskaitą gavome, po kurios baigėsi sportinis išgėrimas su hanteliais ir štanga. perėjome į kitą alkoholio lygą.

visada būdavo jauku tikrai šaltais žiemos vakarais kiurksoti prie spalvoto televizoriaus ekrano ir žiūrėti juodai baltus tarybinius filmus apie karą. kaip nekeista, bet ir tada buvo marketingas, nes piliečių vasaros vakarai būdavo leidžiami kolektyvinių sodų braškių lysvėse, o žiemą reikėdavo užsiimti švietėjiška veikla. sumuštiniai su daktariška dešra ir mėgavimasis visada numatyta baigtimi, teikė man malonumą. nors net ir dabar aš kartodamas matytą filmą nematau žinomos pabaigos, bet aš jaučiu malonumą maloniai leisdamas laiką. pabrėšiu, karo nenori niekas, net ir iranas, tariamai sodrinantis uraną, nes tikiu, kad karai tame regione vyksta dėl naftos ir kitų reikšmingų interesų. beje, nešant jav arba prancūzijos vėliavas ir prisidengiant pavoju visiems žemės gyventojams.

o filmai apie karą tada man patiko, kurie ne tokie, kaip dabar, holivudiški, bet pritaikyti tarybinės visuomenės žmogui. pažiūros skirtingos, bet visuomenė ta pati. nors čia gaunasi dviprasmiška situacija – kad nugalėtas fašizmas, lyg ir gerai, kad laimėjo komunizmas, lyg ir nelabai. filmuose aš tada mačiau nuoširdumą, abiejų kariaujančių pusių tipiškumą. filmai apie štirlicą buvo ne apie karą, man tai asocijuojasi su rusišku enigmos variantu, šiame amžiuje lyginčiau su simpsonų filmu suaugusiems. pasiilgstu aš tokių filmų, nors vargu, ar dabar iki filmo galo datraukčiau, bet nostalgija stipri.

praeitis, kurios nenuslėpsi. aš užaugau prie socialistinės demokratijos, kai viska, kas ne kasdienio vartojimo maistas, buvo laikoma vitaminais (išskyrus dešrą, žinoma). pasikeitus demokratijos vėjams, mes tapome smulkmeniškais su papildais ir vitaminais. kramtomąją gumą „paršiukas-čiukas“ būtų galima vadinti vitaminu, kaip ir normuotas čiulpiamas vitamino c tabletes. dabartinėje demokratijoje matau tik demokratiją sau – anokia anarchijos forma. neskanu man matyti tuos taukuotus valdžios vyrus ir moteris, bet tokia pas mus yra rinkimų prievolė.

kiekybinė nūdienos vitaminų persvara yra solidi, tik kenkia tuščiam skrandžiui, kaip kenkia picos, o alus mažai dažnomis dozėmis gydo. nors aš nežinau, nuo kada tabletės virto vitaminais, man jos yra per daug kaloringos, ypač vartojant su sriuba. beskonybė turi savo skonį, tik ne visiems priimtiną.

pusnys prie lekučio, kai įkrenti iki pažastų ir bandai nešdintis lauk. vaikų būrys tamsoje ant kalnų, brūžinantis storas odines kuprines ir kurių ateina tėveliai ieškoti. dabar mes nebe vaikai ir ne kartu, o atskirai. mūsų vaikystė pamiršta, o ledo rutulys ant užšalusio karosiukų ežero jau nebėra mūsų interesus siejantis kriterijus.

menu tas vėjuotas sniegingas dienas, kai artimieji tamsyje mane vežiodavo rogutėse ir visi tada buvo jauni, sveiki ir laimingi. ir gyvi. man linksma būdavo stebėti dideles tarybinės sniego valymo mašinas, kurios valydavo retai važiuojamus kelius ir kiemus, kad nebūtų sutrikdytas tarybinių pėsčiųjų srautas.

grįžti namo ir tekinas leidiesi prie lango, prie špižinio radiatoriaus, kad galėčiau žiūrėti pro langą į snaiges ir rogutes – visos pramogos atvyko į kiemą.

tokios mintys su šiukšlių maišu krypuojant link konteinerio.