psichologija

paskutinėmis savaitėmis pagriuvo mano miego karalystė ir pradėjau prastai miegoti. priežastis beveik žinau, bet ne visada jos būna tos pačios, todėl smagu jas nesmagias raštu išdėstyti. matyt, porinti nereikia, kas galioja man, nebūtinai galios ir kitam, bet tendencija yra suvokiama.

  • kad darbas atima 8 val. žmogaus gyvenimo, tas yra sena tiesa, bet negana to, jis kėsinasi ir į naktinį laiką. mano galva dabar okupuota visiškai aiškiu ir tiksliu informacinių technologijų šlamštu – duomenų saugyklos ir serveriai. nesiplėsiu, nes tada ne aš vienas galiu nemiegoti. gera žinia yra tai, kad šių minčių užsėdimas yra kūrybinis procesas gerąja prasme, kai ieškai nestandartinio sprendimo, kitokios realizacijos. blogai būna tada, kai darbas pradeda smaugti, naudoti spaudimą arba erzinti savo egzistavimu ir bukinančiomis rutinomis. skirtumas čia yra toks – eini į darbą su galvoje esančiais serveriais, arba su pikto genijaus sąmokslo mintimis, kaip greičiau visa tai užlenkti.
  • besotystė, artimiausia veganų giminaitė, sunkiai gydoma naktinė šaldytuvo varstymo forma. šiandien prieš miega suvalgiau tik pusę kopūsto, gerai, kad ausys su žiogeliu prisegamos. suprantu, sunku, bet reikia vengti šaldytuvo prieš miegą, nes jam atsidarius, stabdžiai neegzistuoja, o miegas, garantuotai, bus išblaškytas. kartais nusidedu ir prieš miegą išgeriu virškinimą skatinančią tabletę.
  • o čia ir 3-ioji priežastis – psichologinė, kurią dažniausiai galima suvesti į aukščiau 2 paminėtas: sąžinė ėda, kur sąžinė-darbas-aplinka-žmonės-santykiai-pavydas-apkalbos ir ėdimas-maistas-lašiniai-viršsvoris-depresija. po to atsidaręs šaldytuvą nesupranti, kieto disko, dviračio pompos ar dešros ieškojai.
  • paskutiniąją priežastį įvardinsiu trumpai – rauginti agurkėliai ir pienas.

labanakt.

nors tai ir nėra melas, bet gali būti nežinojimas ar nesupratimas. mes esame linkę pakelti nosį aukščiau nei iš tikrųjų esame verti, bet tai glosto žmogaus savimeilę. čia tinka posakis:

nuvarytus arklius nušauna

ir dažnai mes matome ne faktus, o tai, ką norime matyti, nepaminint išorinių veiksnių ir aplinkybių. savimonės apgaulė ir paties individo įtikėjimas, tai pateikiant kaip akivaizdų ir neginčijamą faktą. kita medalio pusė:

pagyrų puodas visada juodas

tokių dalykų nenuslėpsi, skiriasi tik laiko trukmė. skaičiai nuo to nesikeičia, keičiasi tik jų vertė aplinkiniams. matyt, nepralaimima pozicija yra stovėti nuošalyje ir tyliai, linksmai sau šypsotis į ūsą.

moralinė filosofija laiko, kad norint būti labiau laimingu, mes turime į tai ir nusitaikyti. skirtingos teorijos, kurios argumentuotai grindžia savo poziciją, akcentuoja jiems patogius akcentus, kurių suminę išraišką aš ir laikyčiau bendra laimės samprata, kaip kad skani sriuba nesusideda vien iš vandens, kuris net ir teoriškai būdamas vienu elementu, gali būti tiek šaltas, tiek ir karštas, nors man patiktų drungnas. gimdami mes esame panašūs į tokius pat žmones, o įgimti gabumai yra tendencijos dalis. galima ginčytis, ar mes esame tam tikru laimės laipsniu užprogramuoti, kaip tai teigia set-point teorija, bet gimdami sveikais mes privalome girdėti, matyti, o lakštingala negali nečiulbėti. prigimtinės savybės nėra išvengiamos, bet įgūdžių nelavinant jie iš niekur neatsiranda, todėl programavimą čia lyginčiau su pradžia, visiems suteikta galimybe. racionalus protinis gero gyvenimo suvokimas lyginant objektus yra narstomas lyginamojoje (comparison) socialinėje teorijoje, kuriai alternatyva poveikio (affect) teorija, mananti, kad laimė priklauso nuo neargumentuotos emocionalios patirties atsilyginti už poreikį.

bendrinėje kalboje sunkūs išsireiškimai ir nesuprantami žodžiai yra praleidžiami pro ausis ir puslapiai greitai perverčiami, bet be pasaulinių nuomonių mes turime ir savąją, kuri praskleidžia mano laimės suvokimo šydą duotajam momentui.

  • magneto teorija. būti laimingu galima ne tik savo pastangomis, bet ir naudojantis aplinkinių nuoširdumu, naivumu, finansine padėtimi, pavergiant ašaromis ar šypsenomis. aš dažnai kelyje pastebiu raudonais nagais moterų vairuotojų, kalbančių mobiliuoju telefonu ir vairuojančių prabangius automobilius. iš tiesų, mano klausimas, ar tai yra įgyta savo galva, ar burna, kuri dažniausiai yra naudojama garsui išgauti, yra pagrįstas. stereotipu jau tapęs teiginys, leidžiantis tenkinti moterų užgaidas ne dėl simbiozės vienas kitam, bet kad tik nuo galvos atstotų, nėra vien tik iš piršto laužtos kalbos. pilnai tikėtina, kad žmogaus prilipimas siekiant asmeninės naudos yra labiau sutinkamas nei būti magnetu aukos piniginei. žmogaus poreikių tenkinimas einamąjam momentui ne pinigine išraiška, bet gyvenimo kokybės gerinimui, yra trumparegiškas. vyriškoji šios teorijos dalis yra skirtinga, kas leidžia manyti skirtingą lyčių prigimtį ir, matyt, skirtingus žaislus vaikystėje. vyriška pusė yra grynai pragmatiška ir išties yra paremta ateities perspektyva, kuri yra matuojama laisvai konvertuojama pinigine valiuta ar aukšta pozicija įmonės organizacinėje struktūroje. į šią apimtį neįeina verslo kartu pradėjimas, net tai yra kitos teorijos dalis, o kalba eina apie buvimą geru vadovui ir kalbėti tai, ką jis nori išgirsti, į ką įeina ir skundimas. abiejų lyčių atveju nėra išskirtinai kalbama apie laisvalaikį ar darbą, nes laisvalaikis ir darbas kartu yra sinonimai ir antonimai, o tokių individų laimės siekimas balansuoja tarp kvailumo ir nesąžiningumo (nors šis žodis pilnai to neišreiškia).

nlp (neurolingvistinis programavimas) šiais laikais žino beveik kiekvienas, o liaudiškai o šio amžiaus kalba šnekant – manipuliavimas žmonėmis, t.y. tikslingas ir kryptingas programavimas numatytų tikslų siekimui. mirtingosios žemės skruzdės geriausiu atveju tai supranta/pastebi tik keletą % iš visos masės, bet vyrai ir moterys, manau, čia sutinka – tai veikia ir labai efektyviai. vienas iš malonių mano susidūrimų su nlp – vilniaus velomaratonas, kai pamatai palaikymo komandą, nori to ar nenori, bet jėgų atsiranda judėti į priekį su nauja energija. užprogramuoja. šią savaitę ieškau kas mane galėtų naujai dviračio investicijai užprogramuoti kartu su popirkiminių ašarų paketu išlaidoms apžliumbti. nežinau, ar verta, bet juk gyvename vieną kartą, ar ne? beje, kas be manęs bus mano palaikymo/programavimo komandoje?

tęsiant žiemos knygų skaitymo sezono atidarymą, dar viena įveikta knyga – eric berne „žaidimai, kuriuos žaidžia žmonės: žmogiškųjų santykių psichologija“. ši knyga pas mane aplankė ne atsitiktinai, man ją rekomendavo, kai ir keletą kitų panašaus pobūdžio knygų, kurias jau turiu savo lentynoje ir tikiuosi jų ilgam nepamiršti.

ši knyga – apie revoliucinę teoriją, transakcinę analizę, originalas išleistas 1964 metais. nors nesu nei psichologas a nei psichiatras ar medikas, nesu ir universitete susidūręs su kažkuom panašaus, bet ši knyga man, kaip paprastam skaitytojui, nebuvo sunki skaityti, tik ją skaitydamas jaučiausi, lyg tai yra ištrauka iš kažkokio bendro veikalo, dalis kitos knygos ir šią mano savijautą lėmė kai kurie šios srities apibrėžimai, sąvokos, nors baisiai painu tikrai nebuvo. arba aš šios knygos iki galo nesupratau ir neįžvelgiau gilesnės prasmės, man ji pasirodė kiek paviršutiniška ir „lengva“, kai iš jos tikėjausi stipresnių pojūčių. mokslų daktaras eric berne šioje knygoje pateikia žmonių žaidžiamus žaidimus, kaip juos atpažinti ir kaip juos „žaisti“, kaip suprasti ir koreguoti savo elgesį, moko atpažinti ir nesivelti į žalingas tarpusavio santykių manipuliacijas. knygos anotacija informuoja, kad veikalas yra populiarus tiek neprofesionalų, tiek ir psichoterapeutų tarpe, taip kad tinka, matyt, visiems.

perskaitęs knygą pamačiau, suvokiau, įsisąmoninau, kiek mane supa žaidimų ir kuriuos kartais aš pats žaidžiu. knygą rekomenduoju paskaityti ir dėl geresnio savęs pažinimo. knyga kainavo 34,54 lt.