religija

anksčiau, kai buvau normalus, gyvenau ir vargo nemačiau, bet dabar įstojau į dviračių sektą, ir baigėsi mano nesaikingas alkoholio vartojimas. serverių home page baksnoja dviračių puslapiai, o aplinkui susiduriu su keistos orientacijos žmonėmis. baigėsi vasara, lapkritį prasidėjo ruduo ir galvojau, kad aprims visi šitie važiavimai ir kilometrų sukimai, bet dabar aš suprantu, koks aklas aš buvau. net ir šiandien kelyje užmatytas plentininkas mane stebino tik todėl, kad buvo vienas, o tokios mintys paprastam mirtingajam neatrodo racionalios ir pagrįstos. tęsiant mintį, parapijos nariai tyliai zulina ratus ir ruošiasi pavasariui – kas name suka rolerį, kas treke, kas su staklėmis ir pratimais užsiima. ir visa tyliai vyksta tylomis, neskubant pumpuojant raumenis. o kiek dar jie nutyli ir kiek aš dar nežinau. jaučiuosi lyg gyvendamas ateivių šalyje, kur visi jie man lengvai kvaištelėję, ir pats jaučiuosi apsirūkęs. religija ir beprotystė vienas kitą papildo. aš ir dabar negaliu atsigauti, kiek aplinkui žmonių vykdo pasiruošimo darbus, todėl man kyla tik vienas klausimas – kaip aš pavasarį atrodysiu tokių tarpe.

matyt, tyliai rūkysiu kampe.

gyvenimas yra pilnas galimybių rinktis, bet žmogaus ribotas pasaulio suvokimas tas galimybes ženkliai mažina. vien religijos kiek suvaržo žmogaus pasaulėžiūrą, o juk nėra smagu girdėti apie jų pedofilines bylas. šiandien rymojau ties tuo klausimu ir priėjau prie išvados, kad tai yra legaliai įteisinta mafijos rūšis. tad nebūkime religingais, būkime tikinčiais, todėl apsidairykime ir pažvelkime toliau už mus supančios komforto ribos. banaliai, gyvenimas yra vienas ir tas trumpas, kad net pensijai nespėji užsidirbti.

štai, mes galime nebūti savimi ir to nesuprantame – kvailų avių banda su pragertu piemeniu.

žmonių kalba kalbant, veganizmas yra sunkesnė vegetarizmo forma. buvo laikas, kai siautėjo jehovos sektantai, dabar įsibėgėja veganų virusas. prisimenant žmonijos kilmę, mes esame purvini medžiotojai, mėsėdžiai iš prigimties. žmonės tokių religijų sąrašą kaip krikščionybė ar islamas, įtraukė ir maisto religijas. nors visai nesenai laisvalaikio pokalbis būdavo apie darbo problemas, tai dabar kalba pradeda suktis kiek dobiliukų vienas kitas suvalgė. demokratijos sąvokos interpretavimas individo gyvenime, matomai, luošina visuomenę distrofikais, anemikais ir man tapatinasi su savižala bei tais, kurie savo organus iš po apsiausto demonstruoja. o dalykus vadinkime tikrais jų vardais – veganai yra karvės.

kiekvienas savaip kraustosi iš proto ir nesupranta, kad lėtiškai krausto ir aplinkinius, brangius žmones. dar vienas ego kraštutinumas.

smerkdami kitus, kurie nėra tokie kaip mes ir pusbalsiu juos kvailiname rodydami į juos pirštais. kad ir kaip begalvotum, atrodai unikalus ir be galo protingas, todėl jautiesi nepakartojamas. stovėjimas ant pakylos suteikia išdidumo, todėl drąsiai galima šaipytis ir kitus niekinti. aš nežinau, ar vatikane iš balkono kalbą sakantis popiežius, stovi nuogu pimpalu, bet kad šika visiems ant smegenų, tai labai panašu. natūralus žmonijos bruožas brautis ant pjedestalo ir stengtis įkvėpti savo tiesas.

iki šiol aš nesuprantu tų, kurie ryte atsikėlę eina valytis dantų ir pusryčiauti. niekada jų to neklausiau, nes jaučiu, kad jų atsakymo aš nesuprasiu. aš ir dabar manau, kad kiaulės dantų nevalo, tik pasikeitė mano požiūris į situaciją. gyvenant stereotipų pasaulyje man savas šūdas smirda, nors pranašu aš būti nenoriu. įtaiga, įtikinėjimas, įpročiai neturi būti pragmatiniais argumentais, bet pakalbėkime apie tai, kai išsivalysiu dantis ir papusryčiausiu.

po maisto man visada sunku dantų pasta valytis dantis, nes taip aš prarandu pusę maisto teikiamo malonumo – skonio burnoje, kurį dabar labai nedaug kompensuoja higieninis burnos skalavimo skystis. nesidomiu aš kitų tiesa, o pedagogu aš būti nenoriu. dantis valausi. rytais nepusryčiauju, o ryte sutikti žmonės su maistu tarpdančiuose, dešros kvapu iš burnos ir dantų šepetėliu su dantų pasta kišenėje, man primena bažnyčią ir studijų metą. įvairiaprasmiškai.