bėgimo stovykla chamonix, diena 2

paskelbta: Sausis 14th, 2017 | autorius: bbzn | tema: bėgimas, sportas, strava, sveikata, žiema | žymos: , , , , , , , , , , , , | 1 komentaras »

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.


lyg tyčia, šiandien vėjuota: dviračio sezonas atidarytas

paskelbta: Kovas 26th, 2011 | autorius: bbzn | tema: dviratis | žymos: , , , , , , | 13 komentarai »

ryte nebepriežasčių lengvai nebuvo sveikatos, ypač atsikėlus prieš 8 val. ryto. rytinė saulė pavėsyje rodė -2, o tiesioginiuose saulės spinduliuose +22, kas lengvai motyvavo ieškoti dviratininko aprangos. ilgai brandintas sprendimas pradėjo vystytis ta teisinga linkme, kuriai jau anksčiau reikėjo rasti drąsos.

galinį scott’o kaliošą reikėjo dapūsti, nes oro buvo tik viršuje, o priekinis ratas per žiemą išlaikė jam inžinierių suprojektuotą formą ir turinį. dviratis neplautas, nevalytas, tepalo ant grandinės dar rasta, prašosi testdraivo, o на скорость не влияет. gertuvė nuo rudens buvo užpildyta kažkokia chemija, kurią išpylęs pusei buto teko kvapo pavojų skelbti. mankštos taip pat nepamišau, kuri pusė velnio gavosi.

apranga – klasikinė kopūstinė su iš anksto nustatytu eiliškumu: raudoni berankoviai sportiniai marškinėliai, ant viršaus juodi berankoviai, po to žali dviratininko trumpomis rankovėmis, ant jų windstopper’is ilgomis rankovėmis, dar vieni dviratininko marškinėliai ilgomis rankovėmis, kuriuos vainikavo šiltas juodas jumperis. viso 6 vnt. dviems šalčio atmušti. apatinė dalis – ilgos neperpučiamos dviratininko kelnės, žieminės slidininko kojinės iki kelių, dviratininko batai ir antbačiai. ausinukas ir pošalmis yra must bet kokiu sezonu. sezoną pradėjau 4713 km spidometro rodmeniu.

išriedėjau. pirmi pojūčiai geri, tik šalta ausims ir veidui. refleksai iškabinti batus iš klipsinių pedalų niekur nedingo. standartinę savo trasą lengvai modifikavau, kad išvengti miegamųjų rajonų gatvių duobių. minasi maloniai, ne per karšta, bet ir ne šalta, nuo šalto vėjo gelbsti odinės pirštinės. mindamas tiesiąja buvau didvyriškai savimi patenkintas, na o įkalnėse vienareikšmiškai buvo жопа – kojų raumenys dega, ištvermės kiauras nulis, o žodis „jėga“ likęs tik prisiminimuose. liūdesys kaip reta, prarastos 2-3 galinės žvaigždės. kvėpavimui šaltas oras  iš pradžių buvo negailestingas, vėliau apsipratau ir oras jau nebebuvo toks šaltas gerklei. sunkiai yriausi į kalnus, kuriuose kojos degė, bet išdidžiai važiavau lygumomis. pirmasis nemalonumas priminė prie valakampių tilto – galinis kaliošas, kad jį kur velnias ir pirmas pitstopas. šį kartą buvau apdairus, pasiėmiau kuprinę su dar vienu šiltu apdaru, šaliku ir pompa. atsiradau mieste, kuris pilnas liaudies su šalikais. nors tikslas buvo lengvas pasivėžinimas, bet jis de fakto virto į nevykusią treniruotę. pasukiojus porą ratų centre, pajudėjau link vingio parko, kuris buvo tarpinė grandis maršrute link gariūnų kalno, mano treniruočių vietos. dar vienas sustojimas ratui dasipūsti – tai pradėjo erzinti.

šiandien vėjuota ir savanorių pr., kurį pradėjau 28, o baigiau 23 km/val. greičiu ir be jėgų savo reaktorių aušindamas paprastu šaltu vandeniu. slabakas. nors galvojau apsukti tik savanoriais ratą, pagunda nugalėjo, nors titnago g. yra pavėsyje ir tai atsiliepia temperatūrų skirtumui. žengus vieną koją, reikia įtraukti ir kitą – pajudėjau link gariūnų kalno su mintimi, kad apsiribosiu tik žvilgsniu į jį svajodamas, kaip prisirijęs žalių obuolių namie žaliai dažyčiau klozetą. vietoje atsiradau bejėgis ir dar padangą teko dar kartą dasipūsti. čia aš ir miriau – neskaitant to, kad į kalną vos užropojau, matydamas, kaip sraigės ir ežiai mane lenkia, tai kalno apačioje dūsavau tuščiu ratu ir degančiais kojų raumenimis. planai pasikeitė ir iki karoliniškių naujuoju vilniaus apvažiavimu kulniavau pėstute, tempdamas raišą savo žirgą. prisipūtęs datraukiau iki šeškinės, kur vėl teko refilinti orą. prie namų pajaučiau ir kojų šlaunis, kurias skaudėjo (!), spidometras rodė 53,05 km, o vidutinis greitis 18,3. čia norėjau tik vieno – maisto! duše kojomis pamakalavęs geltoną vandenį ir nusiprausęs prakaitą, kelionėje buvau numetęs 1,3 kg. grįžau apspangęs, pavalgiau ir pamiegojau, bet galvos žvairumas liko, kaip mano patirtis rodo – rytoj ryte viskas jau bus gerai.

apibendrinimas: forma prarasta, greičiau važiuojant šala ir rankos, kojos su antbačiais, ausys ir veidas, pagrinde kakta. reikia naujo maitinimo elemento galiniam mirksiukui ir naujos kameros. vis tik keista važiuoti sausu plentu, kai aplinkui sniegu nuklotos pievos ir laukai. skauda užpakalį. o važiavimas dviračiu – žavi ir tai anksčiausiai mano atidarytas dviračio sezonas.