santykiai

mes nežinome kokie jie, nes marse nėra gyvybės. lifto sklerozė mane senai erzina ir visa tai vyksta pagrįstai. žmonės visur. panašėja į nesantuokinius mainus, kai vienas sako ačiū, o kitas suraukia snukį. taip pat dažnas variantas, kai ausimus užsidengia veidą. perkreipti tokie snukiai, o man širdy juokinga, nors veidas parodomai rimtas. net mano katinas turi veidą – įžvelkite skirtumą. iš tokių santykių auginamas jaunimas būna persūdytas ir dvokia prarūgusiais šalnos pakąstais agurkais, kuriems linkiu dar embrionams emigruoti. anoks čia sprendimas nebendrauti, bet pritaikysiu neseną savo patirtį:

pasitikėjimo už pinigus nenupirksi.

žmogus žmogui slibinas ir tai paaiškina padidėjusią akidangčių paklausą. žmonių santykių santarvei sveikatos neprideda ir darbinių klausimų sprendimas link vidurnakčio laiko juostos, lygiai taip pat kaip ir pietų metu ar ryte 8:00. pagarba tampa įpareigojančia pikta prievole ir žengia žingsnis žodin su bloguoju cholesteroliu, o pasisveikinimui tiesta ranka tampa ausies kasymu.

atleiskite už lengvų metaforų kodavimą vienpusiu hash’u. padūsavau.

senas ir blogas kreipinys yra „reikia“, kurį jau buvau pamiršęs ir kuris mane nustebino. žodis „reikia“ verslo aplinkoje, matyt, iš viso nėra naudojamas, nes turi neigiamą atspalvį tiek derybose, tiek ir bendro tikslo siekime. manu, kad nesuklysiu teikdamas, kad žmones, naudojančius „reikia“ vietoj žodelio „prašau“, galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. ožiai ir vištos, pižonai ir fyfos, kurie nesupranta taktiškumo, savo auklėjimo spragų, mato tik savo asmeninius tikslus vietos bendrų įmonės tikslų ir interesų. tokie žmonės yra intelekto nesužaloti, o pokalbis su jais negali virsti diskusija, o tik ginču su radijo imtuvu.
  2. išnaudojamieji, kvaileliai-bebenčiukai, kurie yra gudresnių rankų arba vadovų išnaudojami, kuriems stipresnio kolegos ar vadovo žodis yra nesvarstomas įsakymas. juos drąsiai galima vadinti torpedomis, ryklių mėsa. už jų nugarų visada stovi pašaipūs kolegų veidai besimėgaujantys patyčia. skirtumas nuo 1-os kategorijos yra tik toks, kad aukščiau paminėtos kategorijos atstovai visada jaučiasi teisūs, neklystantys ir teisingi, todėl laimingi, kai tuo tarp šiai grupei priklausantys atstovai laikui bėgant supranta klydę ir save graužia, bet artimiausioje situacijoje vėl klysta ir vėl save ėda. ši kategorija žmonių, kuriems savianalizė ir elgesio korekcija yra svetima.
  3. natūraliai klystantys, bet besimokantys iš savo klaidų. klysti yra žmogiška. su jais bendravimas yra šiltas, nes matai, kad laikas aiškinimui, kaip kitoms kategorijoms, veltui nenueis ir iš to anksčiau ar vėliau bus padarytos išvados, kai su kitomis kategorijomis bendravimas yra „mes vieni teisūs“, visi kiti – moliai.

sunku bendrauti su tais, kurių bendravimo santykiuose nėra žodžio „prašau“, kurie nenori apie tai net diskutuoti ar išklausti. panašu į tai, kad nori būti pasaulio bamba, dievais, bet kaip buvo šiukšle, taip ir lieka, spiriama iš vienos darbovietės į kitą.

keptuvė iš prigimties – naudingas įrankis virtuvėje ir turinti ne vieną naudingą funkciją: musių žudikė, vėduoklė karštu oro, nepamainomas prietaisas lauko teniso ir badmintono žaidimui ir, matyt, turi dar kitų naudingų ir mažiau naudingų funkcijų, o galimybės tikrai dar neišnaudotos. teflonas šiame rinkos produktų segmente yra lyg keptuvė keptuvėje, lyg abi kojines ant tos pačios kojos apsitempti. storiems žmonėms nėra poreikio teflonui, nes jų pilvas būna didelis, todėl jis taukuotas. taukai, keptuvė ir ne kuriems kiaušiniai – viskas ko reikia pusryčiams pagaminti. įdomu, kiek tauko galima išgauti iš tokios prisotintos keptuvės. tiesa, dar papai būna, bet jie netaukuoti tikriausiai, nors būna plaukuotų. garantuotai tešliai vyrai. keptuvės turi savo tūrį ir galimybes, yra svarbu tai įvertinti saikingai, kad nebūtų sportinės traumos taukų gamybos procese. teflonas braižosi, nyksta, kaip ir svoris gali sumažėti. pakeitus keptuvę pilvas lieka, ir storas jausmas lieka, todėl belieka vis trinti ir trinti, po to šveisti ir šveisti.

šveičiau šveičiau, o dešrelių man nepaliko („šiandien – gimimo diena“).

nesuklysiu pasakęs, kad kiekvienas veiksmas turi 2 dalykus – pasekmes ir atoveiksmį. dažnai pats save pagaunu už rankos – kodėl noriu gauti vieno ar kito pats nenorėdamas duoti. vis mes norime būti chaliavščikais ir tuo pačiu dar reikšti pretenzijas, kodėl mažai, retai ir nevisiškai tokios kokybės nemokamai gauname. nenuklystant nuo temos, manau, kad davimo-gavimo periodas kiekvienam yra skirtingas laiko tėkmėje ir suvokime. pateiksiu išgalvotą pavyzdį, kuris padėtų geriau suprasti situaciją: aš buvau džiazo koncerte, kuris man patiko, bet į kitą džiazo koncertą aš einu po ilgos pertraukos ir juo nusiviliu. kokias iš to galima padaryti išvadas?

  1. vienas ar keletas tokio pačio elgesio pasikartojimai dar nereiškia, kad yra tendencija;
  2. kartų kiekis yra individualus dalykas – vieniems suprasti, kad (remiantis pavyzdžiu) patinka džiazas reikia 10 kartų, kitam užtenka vieno karto, kad suprasti, jog yra ir patrauklesnių jam muzikos šakų;
  3. tas vienas džiazo koncertas praturtino tiek pačios muzikinės grupės kolektyvą naujais veidais, tiek ir patį naują klausytoją neatrastais garsais, dėl ko abi pusės lieka patenkintos;
  4. kiekvienas dovanų čekis ir kuponas turi savo galiojimo laiką, kuris būna ir trumpas, ir ilgas – tas pats ir su bilietais į džiazą bei gyvenimo traukinį, kuris atvykimo laikas ateityje, bet šikančių jis nelaukia;
  5. ar verta laukti kito traukinio, jeigu į 1-ajį visi bilietai jau išparduoti? o gal geriau ieškoti iš ko perpirkti bilietą? – kiekvienas poelgis turi būtį pasvertas ir apgalvotas, įvertintos jo pasekmės;
  6. negavę bilietų į koncertą, vieni raudoja ir ieško kaltų, grasina organizatoriams ir net pačiai grupei, kiti gi prisimena malonias akimirkas iš praeito koncerto ir gyvenimo keliu į priekį eina pakelta galva;
  7. kam kurti problemas, jeigu jų mūsų gyvenime ir taip per daug;
  8. nieko nėra nerealaus – „jeigu  machomedas neina pas kalną, tai kalnas turi eiti pas machomedą“;
  9. kantrybė čia svarbu, bet rezultatas gali būti ir nuviliantis.

velykos buvo sutiktos namie, su namiškiais, šiauliuose, kaip visada. kaip visada turiu ten ir savo asmeninę patalynę, kuri emigravusi iš didžiosios britanijos (žr. prisegtą paveiksliuką). tie giminaičiai, kurie dabar gyvena airijoje, nemanau, kad grįš gyventi į lietuvą, turbūt kaip ir dauguma lietuvos emigrantų. aš viliuosi,kad klystu, bet emigrantai ir patys gerai supranta, o ir skaičiuoti pramokę – sugeba įvertinti pragyvenimo sąlygas ten ir čia. iš lietuvos nauda yra dviejuose dalykuose: kalba ir pigios cigaretės. nors geriau jau anglų kalba mokyklose būtų buvusi pagrindinė. nepamirštame giminaičių – manais į tabako gaminius siunčiame jiems tai, kas net mums namuose gyvenant ir mūsų kainomis matuojant atrodo pigu – drabužiai, avalynė, ir daug ko mums reikia kasdieniame pilnaverčiame gyvenime. daiktai emigruoja į lietuvą, o džiugina, kad ne visi jie kinietiški – lyg kokie okupantai po visą pasaulį.

procesas čia ypač lengvas – iš pradžių vienas emigruoja, po to kita pusė, jeigu antros lietuviškos tautybės pusės išvykus nesiseka surasta. nors aplinkui savo bendruomenės ne visada būna daug, bet vietinių, turkų, lenkų ir rusų kilmės atstovų būna apstu, t.y. užmokesčio dempinguotųjų. galbūt atrodys keista, bet manau, kad 2-jų skirtingų rasių arba tautų žmonių bendravime geriau nemokėti vienas kito kalbos ir gyventi nei vieno, nei kito gimtajame krašte, kad išvengti bereikalingų ginčių, kurie gali kilti gyvenant vieno iš poros gimtinėje:

  • lenkai, rusai – diskusijos ir ginčai kas yra okupantai ir tikrieji lietuvos gyventojai, protėviai;
  • kokia kalba kalbėti šeimoje, kokia kalba žiūrėti televizijos kanalus;
  • kokiais papročiais gyventi, kaip elgtis vienam arba kitam nuvykus pas kito tėvus;
  • religija – krikščionis, ateistas, pravoslavas ar dar kas nors;
  • asmeninės ambicijos – kiekvienas auklėtas pagal savo kultūrinius papročius;
  • diskriminacijos klausimai.

turbūt geriausia mišrioms poroms gyventi nė vieno iš jų gimtajame krašte – kuo toliau nuo visų giminių, pamokslų, mokymų ir patiems kurti savo ir savo šeimos ateitį.