savijauta

nemalonus jausmas yra skausmas, daugeliui sukeliantis diskomfortą, o likusiesiems tai diagnozė. skaudančia galva yra sunku susitelkti ties mintimis, o darbo diena tampa nepakeliama našta. tiesiog sakyti, kad skausmas yra juodoji mūsų savijautos dėmė būtų neatsargu, kaip ir ledkalnio viršūnė virš vandens yra tik nedidelė dalis visos ledo uolos. skausmas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, yra įvairus ir yra pilnas įvairių simuliacijų. fizinis, psichologinis, širdies ar netekties skausmai visiems mums trumpina gyvenimą ir stimuliuoja žilų plaukų augimą.

sunku man su naujos sportinės avalynės įsisavinimu, nes nėra tokių batų, kurie man netrintų kulnų, o geriausiu atveju – tik kulnų. nepadeda nei pleistrai, nei kojinės. kulnus man nutrina iki kraujo. pradedant bėgti aš visad jaučiu, kaip batų aulai iki kaulo tarkuoja mano kojas ir kaip koncentruojasi toje vietoje skausmas. iš tiesų keista, nes kiekvieną kartą tas skausmas būna spontaniškas ir kiek įsibėgėjus aš jo net nejaučiu, kaip ir mintys grįžta į kasdienį minčių verpetą. 3, 5 ar 10 nubėgtų kilometrų niekuo nesiskiria, nes skausmo kulnuose nebūna, jis laukia mano sustojimo. tereikia tik man sustoti ir pradėti eiti man įprastu žingsniu, kai mane pradeda varžyti lėtai besitrinančių batų aulų į mano kulnus skausmas, kuris  lėtai, įkyriai ir žudančiai veikia mano nervines ląsteles ir verčia sukąsti dantis. čia lygiai taip pat yra nesvarbu distancija, tik visose atkarpose yra įkyriai skausminga.

aš gerai prisimenu tą vaikystės atsitikimą. nors nežinau, kur aš trankiausi, bet kai vėliau aš pamačiau nubrozdintą kraujuotą savo alkūne, aš paleidau dūdas. dabar negaliu pasakyti, kas paskatino natūralų tokį mano elgesį, nors galiu spėlioti, kad tai galėjo būti baimė, išgąstis ar baimė. gal netgi keli iš jų. vaizdiniai yra geras katalizatorius tiek fiziniam, tiek ir psichologiniam skausmui sukelti. geras šaržas yra mums krūptelint dar neįdūrus skiepo adatos, todėl labai į lankas nenueisiu sakydamas, kad skausmas yra visų mūsų pojūčių – lietimo, regėjimo, klausos, uoslės ir kt., priežastis. peršasi mintis, kad žmogus be daugumos šių dalykų skausmo nejaustų.

placebas yra vaistas nuo visų ligų, net ir nuo tų, kurių mes dar nežinome. tai yra rimtas pagrindas manyti, kad skausmas yra tik mūsų vaizduotės padarinys, atitinkamai veikiantis smegenis, kurie įjungia skausmo impulsus. nors be širdies žmogus gyventi negali, teoriškai mes esame bebaimiai kūriniai. lengva asimiliacija dirbtinio intelekto ir robotizacijos link.

širdį taip pat gali skaudėti, bet tai metafora.

aš susimušiau koją, atsirado mėlynė. kai ją liečiu – skauda, kai neliečiu – aš sveikas. kai aš pavargęs – man maudžia kojas, kurias patepus vaistiniu tepalu – skausmas atlėgsta. smegenų kompiuteris gauna pranešimus ir juos suagreguoja, o skausmą malšinantis tepalas daviklius laikinai apgauna. tai viena, bet ne vienintelė priemonė.

negali skaudėti amputuotos kojos, nes nėra kam skaudėti.

dažniausiai mums skauda galvą, o darbas prie to ženkliai prisideda. tinkamų gydymo priemonių pasirinkimas įvairiai greitai arba lėtai sprendžia šią problemą: tabletė, malšinanti galvos skausmą, keletas bambalių alaus ar smūgis į nosį su laikinu sąmonės praradimu. lygiai taip pat tai galima šalinti sportuojant, užsiimant joga, knygos skaitymu ar žolės pjovimu. visi būdai yra tinkami, jeigu jie yra tinkami pačiam individui.

priverstinai neįkyriai tiksli dėmesio koncentracija, įsisiūbavęs ir ritmiškas alsavimas. malonus laikas, galintis pakeisti kitas priklausomybes, bet atsinešantis ir savo nuodų. turiu bėgiko genų, nes man atrodo, kad mano mintys yra greitesnės už laiką. galvos lingavimas į šonus už savęs palieka nespėjantį reaguoti šešėlį, dėl to pats jautiesi lyg sulėtintai keliaudamas per laiką, kur vieną iš šešėlių gali knopkė nužudyti. šiandien manęs dar laukia minčių susirinkimas ir labai norisi, kad jis nebūtų pavėluotas. yra įprasta kalbėti apie norus ir galimybes, bet be jų yra dar šis tas. kažkas, ko aš nepažįstu, bet žinau. skurdi žodžių kalba.

savijauta yra medžiagų kiekio kraujyje pasekmė. gyvenimui reikia daug kraujo, kuris kartais būna drumstas.

dienos kaip šventės, laikas lyg vėjas. būna, kad sutinki kažkur matytą praeivį, o keletas mandagumo žodžių atgaivina atmintį. kelios minutės pokalbio dažnai baigiasi tyliomis arba garsiomis mintinis:

o jis toks pat, nė kiek nepasikeitęs.

suprantama, kad veidas nebe tas ir aplinka gan smarkiai laiko pakeista, bet veidas kartais lieka nepakitęs, kur veidas nėra odos, raukšlių ir žilų plaukų rinkinys. tas gilus matymas tempia su savimi už skverno praeitį, bandydamas primygti kad praeitis tėra ne tik neatliktų darbų sandėlis.

tie patys veidai tik kitokie, persmelkti to laiko užuominų. skaudžiai apmaudus yra tas momentas, kai kalbama akių kalba. vis dėlto tas veido kalbos džiaugsmas yra malonus ir vertingas, kad pasiteisinimo priežasties tenka ieškoti pačiam sau, nors taip nesinori būti kankiniu.

lengvai ir įprastai žingsniuoju pievele ir stebiu aplinkinių žvilgsnius į save. aš esu svečias ir tą kartą jaučiau, kad pirmam pasisveikinti ne man derėtų, nors per daug mandagumo šioje situacijoje gal ir nebūtų buvę. matau, kaip aplinkinių akys sminga į mane, bet aš nepasiduodu jų provokacijai ir su šypsena ir net džiugesiu viduje aš tyliai atlaikau jų žvilgsnius. nemandagu taip žiūrėti tiesiai į akis, nes tai nėra meilė, o pagarba šiuo metu atostogauja. aš nei kandu, nei spiriu jiems, stengiuosi tylėti, nes kalbėdamas aš labiau skatinu tų žmonių neigiamą nusistatymą vietoj tų tikslų, kuriuos kartu reikėtų siekti. mačiau aš ten tuos tylenius, bet su jais nesusitikau, o su savanaudžiais žmonėmis bendrauti aš nesu linkęs.

nedaug aš ten su jais ką nuveikiau ir neteisinu savęs. tas vakaras buvo generalinė repeticija kitiems žingsniams žengti. negaliu aš ant jų pykti, kad buvo tik keli, o gal tik vienas, rankos paspaudimas, nes neturiu tam pagrindo. rankų kelti į viršų nebesigaus, nes jos buvo pakeltos ir priverstinai buvo nuleistos. matomai, geri tai žmonės savo aplinkoje, kompanijoje.

aš galėjau numanyti, ką jie apie mane galvoja. tą kartą aš buvau išsišokėlis ir tikiuosi, kad jau paskutinį kartą.

  1. naktį prabudęs nesupranti, kodėl kambaryje dega šviesa;
  2. su pelytės kursoriumi vaikai muses nuo kompiuterio ekrano;
  3. saldus miegas su kojinėmis;
  4. žiūrėdamas tv pirmyn-atgal perjunginėji kanalus, kad neįsijungti ekrano užsklanda (screensaver);
  5. grįžęs namo ir atsidaręs duris parodai visuomeninio transporto elektroninį bilietą;
  6. naktį pabundi nuo savo knarkimo;
  7. atsibundi ant apseiliotos pagalvės;
  8. užpilti arbatą šaltu vandeniu jau tampa įpročiu;
  9. važiuojant taksi adresas yra – namo;
  10. kai atsukęs šalto vandens kraną nesupranti, kodėl bėga karštas vanduo.