Skip to content

Žyma: šiauliai

karštas plentas šiauliuose

34 laipsniai šilumos pavėsyje kai net uodai ir mašalai neturi sveikatos aukščiau metro nuo žemės atsiplėšti. su tokia visiškai vasariška temperatūra prasidėjo sekmadienio diena šiauliuose, kur vyko šiaulių dviračių maratonas. varžybų išvakarėse nulūžusi reginio organizatorių s-sportas svetainė matyt taip pat perkaito, kaip sekmadienį ant saulės kepė ir varžybų dalyviai ir ne ypač gausus žiūrovų būrelis. vargais negalais interneto platybėse radau šių varžybų skrajutę, kurioje ieškojau starto vietos ir laiko, kuris, kaip pasirodo, ne vieną mane nustebino, nes buvo ne kaip įprastai 12:00 val., o valanda anksčiau, t.y. 11:00.

šiaulių dviračių maratono starto vieta buvo prie savivaldybės, o kalbant pamaldžiau – prie šiaulių bažnyčios, esančios miesto centre ir net nuo pietinio šiaulių rajono puikiai matomos. vietoje esantis parkas ir viešieji tualetai strategiškai buvo puikia vieta varžyboms rengti ir žiūrovams pritraukti. internete registruotų dalyvių skaičius buvo šiek tiek virš 250, o ryte atsiimti starto numerį jokios eilės nebuvo. numerių buvo ne 2, kaip yra įprasta dviračių plento varžybose, kur vienas klijuojamas ant nugaros, o kitas ant dešiniojo šono, o 1, bet užtat vardinis – su atspausdinta pavarde ir vardu. neslėpsiu, buvo smagi ir maloni staigmena. tokių dalykų kur tvirtinti starto numerį ir daviklį šį kartą nebuvo, nes dalyviai patys turėtų tai žinoti. pastebėjau, kad ne man vienam teko persikabinti numerį ir tai dar pusiau tinkamai, bet tiko. apšilimo pusratis mano dar nevažiuota beveik gimtojo miesto trasa – nėra lygi vietovė, o kalniukai nors ir ne visi pikti ir ilgi, bet vėjuoti tai tikrai ir kartais gan smarkiai, ypač atviroje vietoje prie telkšos ežero. man patinka skirtingas reljefas, nes tada trasa nebūna nuobodi. trasos pusiaukelėje ant kalniuko buvęs girdymo punktas tapo laistymo punktu, o kūnas ir veidas, aplietas šaltu vandeniu, pusei rato atsigaudavo nuo alinančio karščio, kas buvo geriau nei nieko.

starte buvo saikingas dalyvių skaičius. startavau kreiva koja, nes ilgai nepavyko dešinės kojos į pedalą įkabinti, o traukinys jau buvo nemažai nuriedėjęs. 2 ratus minu su ta pačia starto grupe. nors valgiau dar gerokai prieš startą, jaučiu, kad skrandis artėja prie lengvo vėmimo pykinimo ribos. grupė mane nukrato, ir vienas apsukau keletą ratų, kol mane pavijo kita grupė. sėdu jai ant pačios uodegos ir laikausi saugaus atstumo, nes prieš tai matyta griūtis savo akrobatiniais triukais manęs nesužavėjo. pagirdytas skrandis atsigavo ir aš jau gyvas atsargiai minu grupės gale. taip prasukau 5 ratus ir suvirškinau ką dar skrandyje beturėjau, bei apgalvojau, ką čia toliau nuveikus. deja, bet grupė nebuvo stipri, o nuokalnėse aš net mažiausios galinės žvaigždutės nenaudojau, nes nebuvo tam poreikio. keli ratai stebėjimo ir situacija aiški – 2 ilgesnės įkalnės grupei yra sunkios – viena kylant nuo ežero link centro pusės, o kita – nuo ginkūnų iki finišo. sustrategavau, kad reikia minti, todėl 7-o rato pabaigoje, priešais finišą, įkalnėje dar savo komforto zonoje kalu per pedalus, posūkis, finišas, posūkis, nuokalnė. apačioje atsisuku – minu vienas. gerai, minu toliau. taip vienas paskutinius 3 ratus ir pramyniau. vienam irgi kartais gerai, nes leidžiantis link talšos ežero galėjau visas žvaigždes susimesti. finišavau irgi vienas, bent paskutinio atodūsio ant kalno neatidaviau. nuo lyderio atsilikau ~10 minučių, kas nėra mažai, bet 10 ratų, nors ir atsargiai, bet įveikiau.

savo važiavimą vertinu labiau neigiamai, nei teigiamai, nes rezultatas šiaip sau, o rezervo dar buvo. važiuodamas vienas turėjau nemažai laiko apmąstymams, tad pagalvojau, kad plento dviračių varžybos gal ne man yra skirtos, o norėtųsi likti prie atskiro starto ir kalnų varžybų.

3 Comments

ldsf bbd

yra tokia lietuvos dviračių sporto federacija (ldsf), kuri kartais kažką suorganizuoja. dėl to „kartais“ matomai ir gaunasi tik „kažkas“. o gi istorija štai tokia: federacija organizuoja lietuvos plento čempionatą, kuriame vietos atsirado ir veteranams (čia tie, kuriems virš 30-iems metų). pateikiama ir tokia informacija:

užsiregistravę internetu atvyksta: 2012-06-22 iki 15:00 į starto vietą ir prie teisėjų stalelio pateikę sveikatos pažymą, pasirašę, atsiima starto numerį ir gauna informaciją apie starto laiką.

starto vietoje buvo šiek tiek po 14 val., kad be streso ir eilių atsiimčiau starto numerius ir gaučiau reikalingą informaciją. tokių kaip aš stoviniavo ne vienas, o nei teisėjų, nei jo stalelio horizonte nesimato. laukiame. 14:30 vis dar laukiame. kažkas su kažkuo susiskambino ir atsirado informacija, kad teisėjų stalelis tuo metu dar valgo ir atvyks tik pasimaitinęs. čia mane ir pamušė – visas būrys, kad nepavėluotų, atvyko į vietą atsiimti numerių ir negana to nieko nepešę dar turi nežinia kiek laiko palaukti, kol valdininkai paės, o ne pavalgys. mano vaizduotė per menka įsivaizduoti, koks didelis yra jų uždėjimas ir pochuizmas ant visų laukiančiųjų.

prieš 16 val. atsirado mėlynas mikriukas, visi iš karto sujudo link jo. kaip parašyta aukščiau, niekur man pasirašyti nereikėjo, o medicininės pažymos paprašė, pavartė ir grąžino atgal. mane aptarnavo 2 moterys – viena numerių ieškojo, kita sąrašuose kuitėsi. gavau 2 numerius. gal visiems kitiems natūraliai nuo gimimo yra žinoma, kad atskiro starto varžybose reikia segti tik vieną numerį ant nugaros, o grupinėse – jau abu, ant nugaros ir dešiniojo šono. aš to nežinojau, instrukcijų niekur nebuvo. paklausiau kitų dviratininkų, paaiškino. gavus numerį mano pirmas ponių klausimas buvo – kaip ir su kuo prisisegti? atsakymas vertas valdininko vardo:

čia ne mūsų reikalas, tavo pačio problema.

akimirkai praradau pusiausvyrą. į dantis gavau starto lapą, kur mano startas už 15 minučių. čia stipru. lekiu persirengti, dviratį susitverti ir žiogelių numeriui ieškoti – čia sakau ačiū panevėžiečiams už pagalbą. pasiruošiau, dar liko šiek tiek laiko, sukiojuosi prie starto tiesiosios, kai pribėga vienas pilietis ir klausia manęs, ar man nereikia čipo (magnetinio daviklio). iš kur man žinoti, reikia man jo, ar ne, kai niekas nei man jį davė, nei informavo, kad toks turi būti. rado mane pagal sąrašą, prie dviračio prisegė daviklį ir štai jau mano starto laikas.

kelias šiauliuose tilžės gatve nėar lygus, bet ir ne duobėtas. minu 170 pulsu per balas ir lietų. policija vienoje sankryžoje nesuvaldė sunkiasvorės, tai ji man beveik kelią užtvėrė. išsisukau. finišavau šlapias, be kritimų ir tuo patenkintas. nori grąžinti čipą, norinčių paimti nėra, nes „o rytoj nevažiuosi?“.

gerai, kad visa tiesioji buvo gerai saugoma policijos ir žmonių su ryškiaspalvėmis liemenėmis, nors vienas jų automobilis sugebėjo kitiems pastoti kelią, kad net dviratininkui teko jį apvažiuoti.

nuo pat pradžių ore tvyrojo neaiškumas, vėliau chaosas. su vienais ir su kitais pakalbėjus, jiems toks lietuvos dviračių sporto federacijos renginių organizavimas yra gerai žinomas, tik kas kartą jie vis naujai nusivilia.

sekmadienį grupinėse varžybose nebevažiuosiu, nes nėra motyvacijos, o ir dviratininko batai yra kiaurai šlapi ir nespės išdžiūti. tokio prasto renginio organizavimo dar nebuvau matęs ir patyręs. fail.

8 Comments

skruzdės išlindo į orą

gilesnė pažintis naujosios akmenės link manęs šiandien nežavėjo, o rytinė motyvacija šiandien dar snaudė žiemos miegu. nuo tada, kai panevėžyje atidarė uždarą treką, šiauliai negrįžtamai prarado dviračių sostinės titulą, kuris ir taip buvo labiau pritemptas, nei pagrįstas.

mano šiandieninis važiavimų turnė patyrė fiasko, o tik įvažiavus į vilnių su liūdesiu stebėjau į važiavimo susitikimo vietą judančius dviratininkus. stebint aktyvumą internete, šiandien nevažiuojančių dviračiais nebuvo – plento, kalnų ir turistine technika ginkluoti entuziastai džiaugėsi šilta pavasario saule ir sausa kelio danga.

lenktynių sezonas atidarytas.

Leave a Comment

211 km: šiauliai plačiau

sekmadieninis gero oro važiavimas po šiaurės lietuvą įvyko ir kaip visada – važiavau vienas. prisimenant praeitų metų važiavimą, šį kartą buvo užgriebtas didesnis langas, o ir technika buvo labiau didesniems atstumams pritaikyta. kitas inventorius panašus kaip visada – šalmas, akiniai, pilna dviračio gertuvė, 1.5 litro negazuoto mineralinio vandens dviratininko marškinėlių kišenėje, keletas hematogeno batonėlių, šiek tiek grynųjų pinigų ir dviratininko pompa su kameros remonto komplektu. ir žinoma – mobilusis telefonas su muzika ausinėse.

startavau 10:00 val. iš šiaulių miesto, medelyno mikrorajono, ir pajudėjau akmenės kryptimis. oras buvo geras, švietė saulė, termometras rodė 18-a laipsnių šilumos ir nesimatė jokių piktų debesų užuominų. šio kelio danga labai gera. asfaltas lyg ledas, be lopų ir be duobių ir ganėtinai platus. mažas automobilių srautas ir dažnos, vidutiniškai kas 10 km, gyvenvietės, važiuoti šią atkarpą teikė didelį malonumą. nors automobilių čia buvo nedaug, bet kone visi lenkdami mane kaip ir priklauso rodė posūkius. 50 km atstumas iki naujosios akmenės neprailgo, nuo kurios iki akmenės buvo visiškai nebetoli. kelyje nuo naujosios akmenės iki akmenės, apie 20 km, buvo dar mažiau automobilių judėjimo, o įsidienojęs oras temperatūrą kilstelėjo iki 26-ių laipsnių šilumos.

pačią akmenė apvažiavau esančiu aplinkkeliu, nors važiuodamas per patį miestelį būčiau sutaupęs keletą kilometrų. važiavau pro ventos gyvenvietę, kuriuose nuriedėjau mažeikių, o ne kuršėnų, kryptimi.

mažeikiuose padariau pertraukėlę, o dviračio spidometras rodė 104.4 nuvažiuotus kilometrus vidutiniu 34.2 km/val. greičiu tam sugaišus 3:03 val. nuo čia kelias iki sedos, ~25 km, buvo jau kitoks – ženkliai didesnis automobilių srautas ir minimalus kelio plotis, nors pati kelio dangos dar buvo gera. nuo sedos posūkis telšių link ir tie patys 25 km mane visiškai nuvarė nuo kojų. 90-ies laipsnių pasisukimas mane pastatė tiesiai priešais vėją, o visa ši kelio danga buvo ką tik supilta ir nespėta suvažinėti skalda, kuri be nemažo priešpriešinio vėjo, dar labiau lėtino mano važiavimo tempą ir sunkė likusias jėgas. per šią atkarpą vidutinį kelionės greitį numušiau net iki 33 km/val. visą šia atkarpą svajojau gyventi telšiuose kaip galutinėje maršruto stotelėje, nes šioje atkarpoje išliejau daug prakaito.

telšių miesto lentelė buvo tikras išsigelbėjimas, o į šalia kelio esančią kavinę užsukau pasistiprinti, nes nuo hematogenų širdis buvo apsalusi ir norėjosi karštos sriubos ir maisto. diena pasirodė esantis visai karšta ir vietomis ant dviračio džiuvau net esant 32-iems laipsniams saulės, kas dar labiau skatino į skrandį įlieti šiltos sriubos porciją. mano pasirinkimas buvo barščiai ir makaronai, kaip angliavandenių šaltinis. pasėdėjus, pailsėjus ir atsipūtus dar laukė jau nebemieli 70 km iki šiaulių, iš kurių 45 iki kuršėnų.

telšiai-kuršėnai-šiauliai buvo pats nemaloniausias šios kelionės laikas. visoje distancijoje jokio miestelio ar gyvenvietės, vaizdai visur vienodai nuobodūs, kelias tiesus kalnuotas, automobilių eismas beprotiškas, o aplinkui be pievų ir medžių daugiau nėra į ką pažiūrėti – labai nepatiko. nors praeitais metais šiuo keliu važiavau tik 50 km, kaip dabar prisimenu tą įkyrią monotoniją ir priešpriešinį vėją. 30 km nuo telšių visiškai nebuvo motyvacijos, o vėjas, kaip ir automobilių srautas, buvo didelis. vietomis myniau iš viso tik 20 km/val. greičiu, nes viskas buvo įgrisę – vėjas, spaudžiantys batai, nutrintas užpakalis, tirpstanti ranka, pavargusios kojos, nuobodūs vaizdai ir ir į šoną bloškiantys automobilių eismo gūsiai. iki kuršėnų likus gerai dešimčiai kilometrų suėmiau save į rankas ir iki miestelio sugebėjau laikyti šiek tiek virš 30 km/val. greitį su ta mintimi, kad iki šiaulių bus vienas juokas – 25 km. pertraukėlė kuršėnų statoil degalinėje ir atsigaivinimas skysčiais įkvėpė manyje jėgų kuo greičiau judėti namo, į šiaulius. atkarpoje kuršėnai-šiauliai, kuri buvo vienodai nuobodi kaip telšiai-kuršėnai, išlaikiau gerą važiavimo tempą, o šiek tiek jau žinomi posūkiai informavo apie artimą kelionės pabaigą.

užlipus ant šiaulių aplinkkelio viaduko manęs laukė daugių-daugiausiai 5 km, bet šią atkarpą aš gavau tokio lietaus, kad kabinau kiek tik kojos laiko. lyjant aš jaučiau, kaip sūrus mano prakaitas teka aplinkui, o į vietą parsiradau kiaurai šlapias, bet atsigaivinęs.

be atkarpos telšiai-šiauliai ši kelionė-žvalgyba man labai patiko. ant dviračio prasėdėjau 6:51 val. ir vidutiniu 31,2 km/val. greičiu nuvažiavau 211.4 km.

15 Comments

eksperimentas: naujieji blaiviai

ar gruodžio mėn. 31 d. kažkuom ypatinga be to, kad tai yra legali diena gerti ir prisigerti? iš tiesų tai eilinė diena, kaip ir dauguma metų dienų – su geromis ar nelabai nuotaikomis, šypsena ir liūdesiu žmonių veiduose. nors ir nusipirkau 0,7 l finlandia degtinės, bet šį vakarą teks ją pamiršti šaldiklyje. dar viena apgaulės pilna diena, kai dauguma kiurkso prie žydrųjų televizijos ekranų, kurių „šventinė“ programa yra mirgančios reklamos su į tarpus įterptu šlamštu, kai kitą dieną net nepameni, ką rodė. tik miestas gražus, pats laikas ir miegoti.

5 Comments