skausmas

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

netikėtai ir nelauktai tapau šlubu ir laiko skleistinėje teigiamų pokyčių beveik nesimatė, todėl reikėjo imtis priemonių tam spręsti ne tik pasyviai gulint ant sofkutės. pradžiai apie priešistorę. rugsėjo mėn. 29 dieną panevėžyje dalyvavau duatlono varžybose, po kurių kojos nestreikavo, nemaudė ir neskaudėjo. kitą dieną po varžybų lengvu žingsneliu prabėgau „atsibėgimą“, po kurio buvo labai silpna užuomina vienai kojai prie čiurnos. dienos pertrauka visiems sportams, savijauta gera. 3-ia diena po varžybų buvo paskirta bėgimui, kuris man apkarto, nes bėgant paskutinius kilometrus koja su užuomina tiesiog įsiskaudo – nebuvo nei griuvimo, nei nikstelėjimo ar patempimo. po bėgimo jau pradėjau šlubuoti, o išorinė kojos vieta ties čiurna ištino. man ne pirmas kartas, vakarinio ištinimo ryte visiškai nebūna, bet tai būdavo su sąnariais. su čiurna aš pasikankinau – nei sekantis rytas, nei ateinančios dienos situacijos nekeitė – koja skaudamoje vietoje buvo ištinusi, o vaikščioti galėjau tik šlubuodamas. gerai, kad minant pedalus skausmo beveik nesijautė, bet krūvio didinimas kojai atsiliepdavo, todėl dviratį tam laikui pastačiau kiek toliau nuo savo akiračio. skausmas buvo gan įkyrus ir gan stipriai koncentruotas pėdos kulne, nes stojantis ant kulno skausmas padidėdavo. kojos visa pėda ties kauliuku iki pirštų buvo sutinusi ir liečiant skaudėdavo gan didelį plotą, bet tik išorinėje pusėje, vidinės pusės neskaudėdavo. dabar gerai nepamenu kurios kojos, bet vaikystėje žaidžiant krepšinį buvau patyręs traumą, kai buvau labai stipriai pasitempęs raiščius, galbūt tai ta pati koja.

taip pasikankinau savaitę – jokio pagerėjimo. skaudamos vietos tepimas fastum gel ir dolobene tepalais (tai, ką radau namie) taip pat nebuvo efektingi. kitos savaitės pabaigoje teko vykti pas specialistą apžiūrai.ortopedas-traumatologas paminkė, pasukiojo mano pėdą, rankomis spaudė skaudamą vietą ir aplink ją. po medikų apžiūros, štai ką aš išgirdau:

  • patempti raiščiai;
  • skausmo priežastis – didelis krūvis. spėju, kad duatlono bėgimas atkratė mano koją;
  • patarė koją „pasišildyti“;
  • jeigu po fizioterapijos situacija nepasikeis, reikės daryti magnetinio rezonanso tyrimą (mrt).

kadangi 2 savaitės šlubavimo man buvo kone mirtis, tad teko koją nešti „šildymo“ procedūroms. iš tiesų, šildymo ten nebuvo, buvo tik gydymas magnetinio lauko terapija veikiant žemo dažnio pulsuojančiu magnetiniu lauku, t.y. gydymas bemer 3000 slt įrenginiu. pasirodo, kad jis raudonojo spektro šviesą derina su pulsuojančiu magnetiniu lauku ir taip veikia organizmo ląstelių membranų molekulines ir submolekulines struktūras ir pagerina jų funkcionavimą. pradžioje į visą šį mokslinį kratinį aš žiūrėjau skeptiškai, bet blogiau būti tikrai negalėjo.

procedūra labai paprasta – bemer 3000 slt įrenginiui nustatomas šviesos srauto ir elektromagnetinio lauko intensyvumo derinys ir veikimo laikas. pirmoji procedūra buvo gal 5-iomis minutėmis trumpesnė, o kitos – po 21 minutę. kitą dieną po pirmosios procedūros buvo tokia mintis, kad lyg ir šiek tiek geriau, bet po kitų „šildymų“ situacija nesikeitė. šios procedūros trukmė – 10 seansų. po 6-ojo apsilankymo sekančios dienos rytas buvo kur kas šviesesnis, nes koją skaudėjo kur kas mažiau. dar po 2-jų apsilankymo jis beveik išnyko ir liko tik nežymus maudimas.

galvoje vis sukasi mintis, kad negydoma sloga dingsta po 7 dienų, o gydoma – po savaitės, bet ši fizioterapinė priemonė su bemer terapija mane pastatė ant abiejų kojų.

nemalonus jausmas yra skausmas, daugeliui sukeliantis diskomfortą, o likusiesiems tai diagnozė. skaudančia galva yra sunku susitelkti ties mintimis, o darbo diena tampa nepakeliama našta. tiesiog sakyti, kad skausmas yra juodoji mūsų savijautos dėmė būtų neatsargu, kaip ir ledkalnio viršūnė virš vandens yra tik nedidelė dalis visos ledo uolos. skausmas, kaip ir visas mūsų gyvenimas, yra įvairus ir yra pilnas įvairių simuliacijų. fizinis, psichologinis, širdies ar netekties skausmai visiems mums trumpina gyvenimą ir stimuliuoja žilų plaukų augimą.

sunku man su naujos sportinės avalynės įsisavinimu, nes nėra tokių batų, kurie man netrintų kulnų, o geriausiu atveju – tik kulnų. nepadeda nei pleistrai, nei kojinės. kulnus man nutrina iki kraujo. pradedant bėgti aš visad jaučiu, kaip batų aulai iki kaulo tarkuoja mano kojas ir kaip koncentruojasi toje vietoje skausmas. iš tiesų keista, nes kiekvieną kartą tas skausmas būna spontaniškas ir kiek įsibėgėjus aš jo net nejaučiu, kaip ir mintys grįžta į kasdienį minčių verpetą. 3, 5 ar 10 nubėgtų kilometrų niekuo nesiskiria, nes skausmo kulnuose nebūna, jis laukia mano sustojimo. tereikia tik man sustoti ir pradėti eiti man įprastu žingsniu, kai mane pradeda varžyti lėtai besitrinančių batų aulų į mano kulnus skausmas, kuris  lėtai, įkyriai ir žudančiai veikia mano nervines ląsteles ir verčia sukąsti dantis. čia lygiai taip pat yra nesvarbu distancija, tik visose atkarpose yra įkyriai skausminga.

aš gerai prisimenu tą vaikystės atsitikimą. nors nežinau, kur aš trankiausi, bet kai vėliau aš pamačiau nubrozdintą kraujuotą savo alkūne, aš paleidau dūdas. dabar negaliu pasakyti, kas paskatino natūralų tokį mano elgesį, nors galiu spėlioti, kad tai galėjo būti baimė, išgąstis ar baimė. gal netgi keli iš jų. vaizdiniai yra geras katalizatorius tiek fiziniam, tiek ir psichologiniam skausmui sukelti. geras šaržas yra mums krūptelint dar neįdūrus skiepo adatos, todėl labai į lankas nenueisiu sakydamas, kad skausmas yra visų mūsų pojūčių – lietimo, regėjimo, klausos, uoslės ir kt., priežastis. peršasi mintis, kad žmogus be daugumos šių dalykų skausmo nejaustų.

placebas yra vaistas nuo visų ligų, net ir nuo tų, kurių mes dar nežinome. tai yra rimtas pagrindas manyti, kad skausmas yra tik mūsų vaizduotės padarinys, atitinkamai veikiantis smegenis, kurie įjungia skausmo impulsus. nors be širdies žmogus gyventi negali, teoriškai mes esame bebaimiai kūriniai. lengva asimiliacija dirbtinio intelekto ir robotizacijos link.

širdį taip pat gali skaudėti, bet tai metafora.

aš susimušiau koją, atsirado mėlynė. kai ją liečiu – skauda, kai neliečiu – aš sveikas. kai aš pavargęs – man maudžia kojas, kurias patepus vaistiniu tepalu – skausmas atlėgsta. smegenų kompiuteris gauna pranešimus ir juos suagreguoja, o skausmą malšinantis tepalas daviklius laikinai apgauna. tai viena, bet ne vienintelė priemonė.

negali skaudėti amputuotos kojos, nes nėra kam skaudėti.

dažniausiai mums skauda galvą, o darbas prie to ženkliai prisideda. tinkamų gydymo priemonių pasirinkimas įvairiai greitai arba lėtai sprendžia šią problemą: tabletė, malšinanti galvos skausmą, keletas bambalių alaus ar smūgis į nosį su laikinu sąmonės praradimu. lygiai taip pat tai galima šalinti sportuojant, užsiimant joga, knygos skaitymu ar žolės pjovimu. visi būdai yra tinkami, jeigu jie yra tinkami pačiam individui.

prisiminimai yra skausmas, o vaizdai lyg kirvis į kaladę. kai nematai, tai ir neskauda, o kai išgirsti vandenį bėgantį, užsimanai nusičiurkšti. aš ir pats kartais būnu kategoriškas, o pripažinti savo klaidas ir atsiprašyti sugeba mažai kas. menkystos jie ar ne – sunku pasakyti, bet skausmas gerklėje išlieka. viltis ne ta, apie ką visi galvoja. karščiuojant savijauta nebūna gera, nors esame linkę pataupyti monetą ir patys gydytis. big mistake, dažniausiai. aš ir pats suvokiu, kad spontaniškai ar jausminėje gamoje priimti sprendimai nėra racionalūs ir apgalvoti, dažniausiai jie būna kvaili mūsų atspindžiai kreivų veidrodžių karalystėje. mes negalime žengti žingsnio praeitis ne dėl to, kad tai nėra įmanoma, bet todėl, kad mums patiems atrodo, kad tai nėra realu.

buvo mane gyvenime desperatiškas noras brazdinti gitaros stygas, nors jų jautrumas yra nenuspėjamai sudėtingas. skardus garsas užgauna širdį, bet sprendimas yra nosin įsipurkšti vaistų nuo slogos ir toliau kentėti. kodinis slogos pavadinimas yra temos antraštė. esame metuose suaugę žmonės, o vaikščioti nenorime išmokti. vaikščiojimas kartais tampa negalia, kuris yra šiaudo griebimasis. žmogus vietoj gerų savybių sugeba kaupti tik skausmą ir šaltį ir tai vos ne lyg slaptas hobis. spontaniškai norisi elgtis vienaip, bet vidini trigeriai tuos veiksmus riboja, mintis nukreipia atvėsinimui ir vėl sprendimo generavimui, kai to jau nebereikia ir tai nebūna aktualu.

kone kasdien susiduriu su kitais kaltais žmonėmis, bet ne jais. dauguma atvejų man į tai nusišvilpti, bet ir aš turiu širdį. nesiimsiu to vertinti.