strava

bėgikų stovyklos jau senai susiskaldžiusios į 2 grupes – suunto sportinių laikrodžių gerbėjų ir garmin fenix. aš, kaip senas garmin vartotojas, jau senai norėjau išbandyti tą bėgikų stebuklu vadinamą suunto ir dabar tam atėjo laikas – visai nesenai pasirodė naujais jų flagmanas suunto spartan, kurį ir įsigijau, nepaisant labai blogų interneto rašytojų komentarų ir jau anonsavus garmin fenix 5’ą modelį. kaip smalsus pilietis, norėjau argumentų, kodėl bėgikai taip myli suunto ir nemyli garmin. vienintelis man jų žinomas argumentas – tikslumas, kas, mano subjektyvia nuomone, yra nulemta programinės įrangos – firmware. specifikacijos ir techniniai duomenys sau, o aš pasidalinsiu praktiniu savo palyginimu, kaip vartotojas, naudojęs garmin forerunner 610, fenix 2, o dabar naudojantis fenix 3 ir suunto spartan sport. sport o ne ultra todėl, kad jau sport versija lietuvoje smarkiai overprice’inta, o pirkti už papildomus 100+ eurų termometro ir altimetro funkcijas nemačiau prasmės. ar per varžybas mano įveiktą distanciją laikrodys įvertins 500 ar 550 metrų, nuo to ta distancija nepasikeis, o gražių skaičių aš nesivaikau. temperatūra, iš esmės, yra nice to have ir mano treniruočių (nes jose praleidžiame daugiau kaip 95% laiko) kokybės tai neįtakoja. prieš apžvalgą dar trumpai – lyginti spartan su fenix 3 jau nederėtų, kai yra fenix 5. taigi, suuntu spartan ir fenix 3 palyginimas – žiūrime ką turime.

  • bėgioju atkarpas ir tam garmin’e yra workout’ai – susistatau programa, kad žinočiau kada bėgti lėtai, kada greitai, kokiu tempu bėgti ir pan. kiekvieną žingsnį kokiu tempu ir kaip bėgti sako laikrodis. jeigu bėgu per greitai – vienaip vibruoja, jeigu bėgu lėtai – vibruoja kitaip. parametrų daug – laikas, tempas, hr, pace ir t.t. nes negi žiūrėsi į laikrodį ar prabėgai tuos 800m ar dar reikia kapoti? spartan to neturi – atkarpų treniruotės gaunasi laikrodžio stebėjimas. automatiškai ir strava analizuoti negali, nes strava rodo garmin sukurtus workoutus. aišku, galima iš akies spartan’e spausti lap, bet dar ir spaudinėti kažką reikia. nenoriu.
  • mėgstu maršrutus bėgti pagal gpx track’us – nusikopijuoju į fenix 5, užstatau ir bėgu. likus 30-50m iki posūkio, jis man suvibruoja ir ekrane parodo už kiek metrų ir į kurią pusę bus posūkis. maloni funkcija, kurios spartan taip pat neturi, o vėl ištisai stebėti žemėlapį laikrodyje nenoriu, nes tada padidėja tikimybė pasigauti zuikių.
  • fenix’e nuklydus nuo track’o laikrodis informuoja „off course“ – saprtan’ui mano nukrypimas nuo kurso visiškai neįdomus – čia mūsų nuomonės kardinaliai skiriasi.
  • žemėlapio zoom’as – garmin’e galima nusistatyti ar zoom’as būtų automatinis, ar pasirinktas. trail bėgimams aš naudoju konkretų zoom’ą, kuris visą kelią man toks ir išlieka. jeigu labai reikia, bėgant aš pasididinu ar pasimažinu žemėlapio mastelį, kuris vėliau grįžta į mano nustatytą. spartan mastelio dydžio keitimo funkcijos neradau. nepatogu.
  • spartan žemėlapis tamsus – net dieną sunkiai matosi track’as, o saulei pašvietus dar ir ekranas blizga. prasikeikimas. fenix 3 žemėlapis ryškus ir baltame fone – viskas kaip ant delno.
  • žiemą truputį bėgiojau kalnuose, tai prasikeikiau su suunto spartan touchscreen’u – net forerunner 610 jis buvo geriau reaguojantis. nei su pirštine, nei be pirštinių žiemą jis labiau neveikiantis nei veikiantis. o kai šilta lauke, tai sunkiai reaguoja dėl prakaituotų rankų. irgi negerai.
  • su tapšnokliu spartan ekranu dar ir kita problema kartojasi – neina užrakinti ekrano, kad laikrodis būdamas po pirštine ar ranka braukiant prakaitą neužsimaigytų ir nepasikeistų norimas ekranas – tokios funkcijos aš irgi neradau, o kartą parbėgau su užpauzintu bėgimu. beje – vibravimą po paskutinio atnaujinimo patvarkė, dabar jis geriau veikia ir labiau jaučiamas.
  • rudenį ir žiemą dažnai bėgu tamsiu paros metus, todėl fenix’e naudoju apšvietimo režimą, kai ekrano pašvietimas užgęsta ne po x sekundžių, o tada, kai aš paspaudžiu mygtuką – bet kada pakėlęs ranką matau apšviesta ekraną su man aktualiais duomenimis. suunto spartan to vėl neturi.

suunto spartan vs garmin fenix 3 palyginimas

dar keletas smulkmenų, bet vis tiek:

  • spartan pagal laiko zonas nepakoreguoja laikrodžio – būnant svetur tai erzina, fenix 3 tai turi.
  • spartan paskutinis žadėtas atnaujinimas vėlavo mažiausiai mėnesį – just in case, žinojimui.
  • spartan duomenų nukrovimui reikia naudoti laidą, kai fenix 3 duomenis perduoda wifi – kol nusiprausiu, duomenys jau būna perduoti.
  • spartan sport baterija yra visiškai gaidys – net nieko nedarant išsikrauna per savaitę.
  • garantinis aptarnavimas – garmin fenix 2 teko kartą nešti į garantinį, po savaitės gavau naują laikrodį, nes garmin neremontuoja, o iš karto keičia naujais ir tai daroma tiesiai per atstovą lietuvoje. su suunto garantiniu lietuvoje dar nesusidūriau, bet teko girdėti atsiliepimų, kad nenori priimti, kad siunčia į estiją mat per juos perka – tai trunka labai ilgai.
  • subjektyviai – labai nepatogus ir neintuityvus valdymas, nors po paskutinio atnaujinimo valdymas tapo šiek tiek aiškesnis.

ir pabaigai, turbūt pagrindinis bėgikų argumentas – tikslumas. šiandien bėgau su kolega – jis bėgo su suunto ambit3 peak, aš su garmin fenix 3. per 1:40val. bėgimo, man sukilimo rodė 598, o jam – 600m.

sutaipinus antraštę galvoje kilo asociacija su rsa, kas yra ritmas, seksas ir alus. tai kaip rsa yra vien tik malonumų rinkinys, apie antraštę to pasakyti negalėčiau (pauzė keletui gurkšnių craft’inio alaus). tai štai, prisiminiau post chamonix sapieginės kalnus ir action’ą juose – su tinkama avalyne smagu ir žiemą palakstyti, nors laisvės tame užsiėmime ne per daugiausiai, bet apie tai vėliau. nelygu kaip ir nelygu kur, bėgimas, pirmoje vietoje, man yra darbas. netgi tada, kai mindavau veliką, mintys būdavo išblaškytos besikeičiančioje miškų lapijoje ir nieko doro tuo metu nenuveikdavau, tik greitai surydavau laiką. bėgimas, tas bjaurybė, mane sugeba atriboti nuo išorinių veiksnių, blaškančių dėmesį ir trukdančių susikaupti. bėgdamas aš kaip niekad nuveikiu daug darbų, išsprendžiu daug mįslių, apgalvoju tai, kam šiaip neturiu laiko net antraštei pagalvoti. tik beje – o kur čia malonumas? į smegenų mankštą spjauti nevalia, o darbai patys irgi nepasidaro, kad ir kiek vadovų šalia trepsėtų, šlipsais mojuotų ir naktines eiles rašytų.

не для средних умов

tai gi va, ta paralelė tarp fizinio aktyvumo, darbingumo ir širdies ligų prevencijos nesant darbe. bėgi bėgi, dubasini pulsą dugnais keturiomis ropodamas į slidininkų kalną ir ieškai tame malonumo. nėra čia to malonumo ir būti jo negali, kai bėgi kiaurai išmanus – tai vertikalaus aukščio nedarinkai, tai pace’as ko tais didokas, norėtųsi pulso kreivę paslėpti, nes su tokiais skaičiais bėga tik nevykėliai ir bobutės į lidl’ą. kilometrai, nesirenka, kadensas chujovas ir bla blaaaaaaąąąąąą. visa tai sąlygoja minimumą strava like’ų ir respect’o nebuvimą. priminiau tikrą istoriją, kai vaikai nesugeba automobilio lango praverti, nes ten irklai, o ne mygtukas. tik būdamas laisvu gali jausti malonumą – bėgdamas, plaukdamas, eidamas, nes su nieku po to nereikia pimpalais matuotis kas daugiau, kieno ilgesnis ir greitesnis (grafikas, žinoma). ir sportuojame mes ne dėl savęs, o dėl kitų ir dėl gražių skaičių. nors šiandien koją vėl skaudėjo, šiandien bėgau užšąlusiu ežeru ir jaučiausi beveik laisvas ir beveik prikrovęs kelnes, ir su padidintu adrenalino kiekiu kraujyje. tikri vyrai juk turi kentėti! viduryje ežero jaučiausi toks laisvas, lengvas ir tuščias, kaip dar niekas nebuvo taip galvos prapūtęs.

žvejys ant ledo

toks turėtų būti tikras bėgimas – teikiantis malonumą. beje, vienas prijaučiantis bėgikas (teatleidžia jis man už tokį epitetą), kaip tik ir sako, kad užsiėmimas turi teikti malonumą, kuris vieniems yra varžybos, o kitiems geras laikas, kuris vertas geros kompanijos – tiek žmonių, tiek vėjo. o su skaudama koja šiandien bėgti nenorėjau, o latrai sako – kuo susirgai tuo ir gydykis, vis tik išlindau į ežerą apsidairyti ir tikrai buvo smagu, nesigailiu, nes bėgant nieko neskaudėjo. po dušo prie bulvinių blynų stiklinė alaus yra ta vinis, kai supranti, kaip nesuderinami dalykai puikiai dera.

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

prieš metus pabandžius slides, šiais metais sausis default jau buvo rezervuotas kalnams. kalnams! daug trepsėjimo kur slysti ir dar daugiau veiksmo dėl logistikos, kol galiausiai laimėjo šamoni (angl. chamonix) su monblanu, prancūzijoje. skrydis lėktuvu į ženevą su persėdimu varšuvoje, po to valanda autobusu iki vietos, ale lietuviškos palangos. nors atvykau su slidinėjimo apranga, kol kas ji tyliai rūko kamputyje, nes visa tai – tik maskuotė trail bėgimo stovyklai ir ne bet kokiai, o kalnuose! nors visa ši avantiūra ne laiku ir nevietoje, nes dieną prieš dar gėriau antibiotikus, bet antrą kartą per savaitę neišskristi negeras trend’as, o ir į orą išskridusiems bilietams pinigų gaila.

kėliausi 4 val. ryto, skrydis, persėdimas, vėl skrydis, kratymasis autobusu ir per pietus final destination – jaučiausi žiauriai iš veido iškritęs, tad užmigau tik pro duris į triobą įžengęs. kaip dažniausiai per pietus – valandai. nors daugiau miego nepakenktų, bet reikia rengtis bėgimo aprangą, kol naktis neatėjo. track’as paruoštas, kaip vėliau supratau – per dėm optimistinis su niekingai 1300m vertikalaus sukilimo, bet juk taip gyventi linksmiau. su navigaciniai grybavimais ir nuklydimais, kalną pribėgau tik po 50min., tad tokiam sukilimui jau nelabai liko laiko, kaip ir mano maitinimosi atsargos buvo ribotai paskaičiuotos. prabėgau kiek leido laikas ir tuo džiaugiausi, nes po pusvalandžio trepsėjimo į kalną kojų pėdų priekinė dalis taip įsiskaudo, kad jau svajojau kada aš suksiuos atgal ir bėgsiu namo. nors paskutiniu metu daug laiko praleisdavau sapieginėje, bet ji nė iš tolo neprilygsta nuosekliam bėgimui į kalną, nes mūsuose mes galime nemažai surinkti sukilimo, bet tik su dažnais pakilimais ir nusileidimais, kur kojų vieni raumenys pailsi bėgdami į kalną, o kiti – į pakalnę. grįžtant bėgant nuo kalno prasidėjo kiti malonumai, kurie bėgimo metu nesijautė, bet žinojau, kad sekančią dieną keturgalviai raumenys dainuos, bet tai tik rytoj, o dabar aš noriu namo!

tą pirmą dieną susipakavau į nepilnas 2val. su beveik 600m sukilimo, kilometrų kiekis čia jau neesmė. strava tik nusikeikė „extreme suffer score“ su 185 taškais. diena veltui nepraėjo, apšilimas kitos dienos 1000m sukilimui padarytas. slidžių galvoje nė kvapo.

diena 2

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.