sudervė

įkyriai šiandien save įtikinėjau sėsti ant dviračiu, bet teisingos temperatūros oras be kritulių paėmė viršų. iš tiesų tikslai buvo 2 ir eigoje turėjo gautis vienas iš jų, bet gavosi trečiasis. važiuoti vilnius-maišiagala (senasis plentas)-nemenčinėlė-didžioji riešė (molėtų plentas)-vilnius atrodė nuobodžiai ir neįdomiai, o vilnius-maišiagala (senasis plentas) ir atgal jau nesenai buvo bandytas ir atrodė vienodai neentuziastingai. bajudėjus nuo big parduotuvės, ukmergės g., nusprendžiau važiuoti „tinginio ratą“, t.y. vilnius-avižieniai-sudervė-pilaitė-spaudos rūmai, kurio atstumas juokingai mažas, ~28 km, bet su mano kojomis alternatyva buvo namie alų naikinti, kuri man pirmadieniais nėra priimtina.

tinginio ratas buvo greitai įveiktas, o rezultatas taip pat džiugino: 28.86 km distancija, 48:57 minutės važiavimo, vidutinis 35.65 km/val. vidutinis greitis ir 59.62 maksimalus greitis. kojos dar laikėsi, tad buvo gera proga šiek tiek pasižvalgyti ir po miestą bei prisiminti senas geras treniruočių vietas.

atmintis dar neišblėso ir gerai pamena savanorių pr. kelio nelygumus, šulinius ir duobes, o atstumas iki žemųjų panerių buvo įveiktas ~40 km/val. greičiu ir tai paskatino titnago gatve pavažiuoti iki oslo g., netoli gariūnų ir mano mielo treniruočių kalno, iki kurio pabūgau prisiartinti – kam tampyti katiną už ūsų? kelias atgal iki vilkpėdės neprailgo, nors pabaigoje jį baigiau jau ištižusiu 30 km/val. greičiu ir 50 km numinto atstumo rodmeniu. bet kojos dar laikė! (nors gera vieta jau buvo ženkliai atpratusi nuo balnelio)

keli pasisukiojimai mieste ir rudeninė ankstyva saulė parginė mane namo rezultatu 65.65 km distancija, 2:11 val. ant ratų, 29.48 km/val. vidutinis greitis, 66.41 km/val. maksimalus greitis. šiandien jaučiu ne tik lašinius ant pilvo, bet ir raumenis ant kojų, vadinasi, treniruotės įsibėgėja.

p.s. plentiniu dviračiu važiuoti mažiau nei 30 km/val. greičiu yra nuodėmė.

sekmadienio rytas, nulinis debesuotumas, trumpa vasarinė dviratininko apranga, padidintos skystų ir nelabai maisto atsargos ir foto aparatas užantyje, kuris čia visai nesiderino. yra lietuvoje ką pamatyti ir ką įamžinti, tik su dviratininko treniruote tai nesuderinama, nes kiekvienas sustojimas yra peilis ir energijos praradimas. deja. bet apie viską nuosekliai.

užmanymas buvo vienoks, o gavosi kiek kitaip. vilnius-avižieniai-sudervė reikalas aiškus ir vaizdai pažįstami bei gerai žinomi. sudervės maldos namai gražūs, bet ne šiam kartui juos įamžinsiu. važiuoju toliau – dūkštos ir ant kalno stovinti bažnyčia, berods lenkų, bet graži.

šios dienos tikslas nebuvo nuo dūkštų sukti kairėn link vievio, tikslas buvo važiuoti ten, kur dar nevažiavęs. judu kernavės kryptimi ir suku į pačia kernavę, kuri mane pasitinka gandru. pirmasis checkpoint’as – 57:39 min. ant ratų, įveiktas 33,62 km atstumas vidutiniu 35,0 km/val. greičiu, pasiekiant maksimalų 62,4 km/val. greitį. laiku patenkintas ir atrodė, kad mano kelyje vien nuokalnės ir visos pavėjui. iš dalies taip ir buvo. o kernavės bažnyčia man nestandartinė, buvo nemažai lankytojų ir mažiau giedras jau neberytinis laikas. maistas ir gėrimai ir minu toliau.

kelias nuo kernavės link čiobiškio nuostabus su labai retai pasitaikančiais automobiliais – matosi, kad žmonės švenčia. šioje atkarpoje prasilenkiau su specialized baltu plentinuku, rankų gestais ore pasilabinome ir nuvažiavome kas sau. tikslas buvo čiobiškyje sukti kaišiadorių kryptimi, nors žemėlapiai sakė ne ne ne, bet galva informavo, kad turi būti kelias link kaišiadorių be daugelio dešimčių lanko. deja, kelio rodyklių rodančių į kaišiadorius čia nebuvo, tad plentu judėjau toliau, o tas toliau buvo gan toli. šioje vietoje aš smarkiai suklydau, tai matoma ir žemiau pateiktame mano šios dienos kelionės maršrute.  liukonys ir ženklas: kairėn jonava trim kažkiek, dešinėn – ukmergė, taip pat trim kažkiek. žinant tai, kad nuo ukmergės eina greitkelis, o juo dviračiu šiukštu važiuoti, o kito kelio nuo ukmergės link vilnio aš nežinojau, sukau kairėn. kelias nuo liukonių keletą kilometrų remontuojamas, bet niekis. važiuoju vienas, saulė gairina mano kojas ir rankas, nešalta, kelias nuostabus, platus, eismo nulis. pakeliui matosi daug apleistų pastatų, fermų, gamybinių ir jų tikrai nemaža ir dažnai sutinkama. miškai smarkiai pragenėti, matosi, kad aplinkui pelkėtos vietos. sumoje – gamta nuostabi, o foto aparatas ilsisi už nugaros. niekingame 70-ąjame kilometre pamiškėje pasitinka jonavos rajono ženklas ir…

…ir neasfaltuota žvyro danga, pro šoną sušmėžuojant lentelei: iki jonavos 36 km. hibridinė priekinė šakė save čia pilnai pateisino, o ši atkarpa tiesiog nedžiugino. ūpo nebuvo. 8 km žvyru ir upninkai, miestelis, kuris man pateikė teisingą kelio dangą. upninkai savo pavadinimą pateisino, štai kaip atrodo pro upninkus tekanti šventoji:

kelias geras, važiuoju toliau. artėja jonava ir kelias jau pažįstamas – esu čia buvęs ir ne kartą juo važiavęs. sankryža su platesniu keliu ir mane nudžiuginęs kelio ženklas – jonava jau čia pat.

lokės pėdą taip pat praleidžiu, pro šono regiu jonavą ir achemos kaminus. įveiktas solidus 100 km atstumas ir sekėsi gerai.

nuo jonavos pasukęs elektrėnų kryptimi. pažįstamų miestų pavadinimai džiugina akį, o skaičiai nelabai, tiksliau jie liūdino. nuo čia per valandą įveikęs tik 20 km aš supratau, kad tai yra didelis didelis šūdas (rusiškai geriau skamba). tokį mano tempą įtakojo vėjas ir nusėdusios baterijos – užpakalį trynė, šlaunys buvo lyg balionai ir dar vieną pradėjo skaudėti. besileidžianti saulė indikavo – artėja vėsuma, kuri su vėju bus vis labiau įtikinamesnė. tokiu tempu važiuojant, vilniuje, geriausiu atveju, būčiau po 22 val. – mažų mažiausiai sustiręs. o nuo jonavos pusės buvo rodyklė tiek į čiobiškį, tiek ir į kaišiadoris. taip įriausi 40 km ir to buvo daugiau nei gana.

pravažiavau žaslius, įamžinau bažnyčią. ištemptas miestelis.

pavažiavus žaslių geležinkelio stotį ir dar mažumėlę, horizonte atsivėrė elektrėnų elektrinės bokštai.

ateina metas, kai reikia priimti nepopuliarius sprendimus, kad ir kokie jie būtų skaudūs ar nemalonūs. netoli elektrėnų manęs jau laukė gerasis žmogus, padėjęs man savo noru nutraukti šią sekinančią kelionę ir baigti ją savo eiga nuvažiavus 141,38 km per 4:58 val. vidutiniu 28,4 km/val. greičiu. taip, padariau klaidą ir neapskaičiavau savo galimybių, neįvertinau gamtos, buvau netikslus laiko skaičiavime, kurio neskaičiavau, nors derėjo. 200-ų nejamiau, bet nesijaučiu ir 100-ą paėmęs. užtat įdegiau kojas ir rankas, o visas veidas buvo druska padengtas.

reziumė tokia: pažiūrėti yra į ką, vaidai ne monotoniški, gabaliukas žvyrkelio ir daugumai ne vienai dienai skirtas maršrutas. su palapinėmis, matyt, kad tiktų, nes yra ir balų, ir upių. sveikinu visus su šv. velykomis!

šiandien, važiuojant dviračiu nuo sudervės link pilaitės, plentą priešais save mačiau apsnigtą, apsidairius matėsi žiema, tokia kaip ir vaikystės prisiminimuose – nešalta ir su daug sniego, gražiomis snaigėmis, nuostabaus grožio apsnigtais medžiai ir krūmais, artimaisiais, tempiančias rogutes su manimi. nederėtų pamiršti ir stačiakampės tarybinės kuprinės iš storos odos, kuri puikiai atlikdavo jai paskirtą čiuožinėjimo nuo kalniuko funkciją, o kalniukas buvo vienas, prie mokyklos, kuris man, mažam vaikui, atrodė didelis kalnas. prabėgo ne viena dešimtis metų, o prisiminimai dar gyvi mano širdyje, o to nuostabaus laiko jau niekas nesugrąžins, nesugrąžins ir anapilin išėjusių artimųjų. „emesvės“ (msv – statybos melioracijos valdyba) salėse kasmet vykdavo vaikams skirti šv.kalėdų ir naujųjų metų renginiai su vaidinimais ir saldainių dėžučių vaikams dalinimu. buvo nuostabus gyvenimas be rūpesčių, o kiekviena išaušusi diena buvo laukiama su nekantrumu – smėlio dėžės žaidimai, šaudymais lankais į kiemo obelis, slėpynių žaidimas ir kiti užsiėmimai vyte vijo tuos nuostabius metus, kai nepastebimai pamatėme, kad mes jau ne paaugliai, ne tie vaikai-peštukai, o suaugę žmonės, kurie kartais pagalvoja, kaip norėtų atsukti laiką atgal visa tai kartoti ir kartoti, šypsotis ir būti linksmais, neklaužadomis, kai už mūsų nugarų didieji žmonės pasirūpindavo ir su džiaugsmu bei liūdesiu savo akyse braukė ašaras prisimindami tokias pačias savo dienas ir suprasdami, kad tai jau praeitis ir jie jau nebe tokie kaip mes tada, vaikai, jie yra suaugę ir kad mes, būdami jų amžiaus, brauksime ašarą nuo savo skruosto prie jų antkapio šaltą vėlinių vakarą.

šiandien važiavau mažuoju šiauriniu vilniaus lanku vilnius-sudervė-pilaitė-vilnius ir užsukant pasižvalgyti į vilniaus centrą, sumoje gavosi 45,83 km per 1:44 val. vidutiniu 26,2 km/val. greičiu, išspaudžiant 59,8 km/val. maksimalų greitį. įriedėjus į pilaitę, vidutinis greitis buvo 30,3 km/val. ir nuvažiuota ~31 km.

prisimenant ankstesniu važiavimus ir lietų per juos, šiandien nusprendžiau gamtą motulę apgauti – 16:00 išmyniau nuo namų, kad spėčiau iki lietaus kažką su dviračiu nuveikti. maps.lt man padėjo parodyti mano šios dienos nuvažiuotą atkarpą: vilnius, grigiškės, vievis, dūkštos, sudervė, avižieniai, vilnius:

šiek tiek susivėlinau išvažiuoti, nes nuo 16val. vilniuje prasideda kamščiai, nors labai norėjosi išvengti važiavimo su bendru srautu siauriais arba remontuojamais keliais:

  • miesto pervažiavimas – važiavau savanorių pr., nes ten pakankamai platu, po 3 eismo juostas kiekviena kryptimi, todėl savanoriuose bus patogu pedaliuoti;
  • užkilimas ant kalno ir išvažiavimas iš miesto – kilti savanorių pr. tiesiai į kalną – per didelis eismas tokiu metu, kalno viršūnėje sunku važiuoti tiesiai, nes visi suka dešinėn, trakų kryptimi. kalno kelio pirma juosta siaura, ne pačio geriausio stovio, o sunkiasvoriai automobiliai, prasilenkiantys labai nedideliu atstumu, nemotyvuoja juo judėti. pasirinkau važiavimą titnago gatve, vėliau kaip per treniruotę kilau į gariūnų kalną pro elektrinę ir keliu beveik be eismo išlindau ties gariūnų statoil degalinę, posūkis dešinėn ir judu grigiškių link.

išvengiau ne tik kamščių, bet ir keletą nervų ląstelių kitam kartui sutaupiau. grigiškėse buvo 2 nemalonios atkarpos – pradžioje, kur eismo susiaurėjimas, ir pabaigoje, prie viaduko, kur taip pat vyksta kelio darbai – daugiau nepatogumų nebuvo.

kelias grigiškės-vievis labai gerai žinomas (studijuoju kaune, todėl į savaitė min 2 kartai vilnius-kaunas-vilnius), ne monotoniškas, vievį pasiekiau greitai, nes greitį laikiau ne mažiau 30km/val. šioje ypač gerai kepino saulė, važiuodamas mačiau, kaip nuo nosies, veido, antakių laša prakaito lašai ant žemės ir dviratininko akinių ir kartais gauni prakaito lašo gurkšnį. praeitą kartą, kad išvengti grigiškės remontų sudarytų automobilių spūsčių, į kauną iš vilniaus judėjau pro sudervę ir vievį, tai dėmesį atkreipiau į kalnuotą vietovę, kuri daugiau įkalnių turi važiuojant iš vievio pusės – taip ir gimė mintis išbandyti šią atkarpą, nes ir keletą dviratininkų važiuodamas pastebėjau – sugundė. atkarpa nuo vievio iki neries tilto – prastos kelio būklės, duobės užlopytos, bet lopas ant lopo, kuriame dar lopas, o kitos duobės su kranu iškeltos. kelias panašus kaip kaune jonavos g. tik šiek tiek prastesnis. nusileidimas nuo 1-ojo didelio kalno, keletas nedidelių įkalnių – nieko ypatingo, tik lašinius atsikračiau. kelias nuo tilto per nerį – jau geras, iki posūkio į kernavę kelias turi kokia ~30cm asfaltuotą kelkraštį, puikiai tinkantį dviratininkams. nuo neries buvo keletas didesnių įkalnių, bet ne tai, ko aš tikėjausi. pasukus keliu dūkštos link, nuomonė pasikeitė – visą laiką kelias veda šiek tiek į įkalnę su periodiškai pasitaikančiais didesniais kalniukas, kuriuos įveikti tenka pedaliuojant atsistojus. pradėjo jaustis, kad jėgos reikia ne tik įkalnėms įveikti, bet ir pastoviam judėjimui į priekį. šioje atkarpoje dar buvo geros 2 įkalnės. įvažiavus į avižienius, kelias toks pat, kaip atkarpoje vievis-neries tiltas, žodžiu, prastas ir kratantis, bet miestelio ilgis įspūdingas ir kartu su kalniukais ir vingiais. pravažiavus avižienius, kelias iki vilniaus vienas malonumas, nes judant kita kryptimi jis vėliau patampa automagistrale (greitkeliu).

dar vienas pastebėjimas – jau ne pirmą kartą pastebiu, kad rimčiau atrodantys dviratininkai, pasisveikina: kas galva linkteli, kas, kaip šį kartą, ranką pakelia, o tai, iš tiesų, mane nuteikia labai optimistiškai.

kelionėje sunaudojau 0,7l vitargo, 0,5l mineralinio, šokoladinį batonėlį „nomeda“ – 1vnt., treniruotės važiavimo laikas 2:51val., nuvažiuotas atstumas 79,98km, vidutinis greitis 27,9km/val., prieš važiavimą svoris buvo 85,3, po važiavimo – 83,2kg. leškoms jau jaučiasi, kad ne š malė.

p.s. nelijo