sukulentas

augalas, kuris žmonių dar yra vadinamas žemaūgiu nefrito augalu ir dramblio maistu (angl. dwarf jade plant, elephant’s food, elephant bush), lotyniškai skamba kaip portulacaria afra ir yra kilęs iš pietinės afrikos žemyno pusės. pavadinimas portulacaria afra yra portulaca + aria junginys, o afra reiškia kilmės šalį – afrika.  dramblio maisto skiriamasis bruožas yra maži apvalūs lapeliai ir tamsiai raudonos-rudos spalvos stiebai, kurie gali išaugti iki 4-5 metrų aukščio, nors dažniausiai yra sutinkami iki 2 m. šis augalas savo lapeliais man primena pinigų medį ir lygiai taip pat pasižymi lengvu daigų/šakelių prigijimu bet kokioje dirvoje.

šio sukulento lapai yra vartojami troškuliui malšinti, dehidratacijai mažinti ir šilumos smūgiui gydyti. kramtomi lapai yra naudojami gerklės ir burnos infekcijoms gydyti, o išspaustos sultys yra naudojamos odos, spuogų, bėrimų ir vabzdžių įgėlimams tepti, kaip antiseptikas nudegimams gydyti. drambliai šį augalą pradeda valgyti nuo viršūnių link apačios, palikdami žemiau esančius lapelius neaukštaūgiams gyvūnams, kurie jį valgo nuo apačios į viršų.

tyrinėjimai parodė, kad šis augalas yra anglies kempinė, kadangi turi gebėjimą sugerti atmosferoje esančią anglį, kuri yra naudojama augalo audiniui formuoti. anglis yra viena iš pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų komponentų (co2 – anglies dvideginis, ch4 – metanas), kuri yra atsakinga už žemės atmosferos šildymą. žmonės anglies dvideginio ir kitų dujinių junginių  su anglimi į atmosferą išskiria daugiau, negu aplinka gali jų sugerti, dėl ko didėja šiltnamio efektą sukeliančių dujų. afrikinė portulakarija turi unikalų gebėjimą sugerti daugiau tokių dujų iš aplinkos, negu dauguma kitų augalų, ir tai daro ypač efektyviai. augalas geba panaudoti du skirtingus fotosintetinius kelius: kai sąlygos yra palankios, augalas gamina žaliavą sau vystytis ir augti, tačiau kai sąlygos nėra palankios ir dauguma augalų užsidaro laukdami pakankamo lietaus, šis augalas, nepaisant nepalankių klimato sąlygų, pradeda absorbuoti didžiulius atmosferoje esančius anglies junginių kiekius, kas leidžia jam sausomis ar pusiau sausomis sąlygomis kitus pranokti.

augalo priežiūra yra visiškai paprasta – daug tiesioginės saulės spindulių, į 2 savaites vieną kartą palaistyti vandeniu.

tikrasis storalapis (lot. crassula ovata) – vienas iš mieliausių ir man gražiausių augalų, stipriai konkuruojantis su trijuoste sansevjera. būtent storalapis ir yra tikrasis pinigų medis, o ne laimės medis, nors daugelis klaidingai pinigų medžiu vadina zamiokulką, kuris yra laimės medis. sukulentas storalapis yra gausialapis, o jų lapų forma primena monetas. pasirodo, storalapiai dar ir žydi, dažniausiai nuo rudens iki vasaros pradžios, bet kiek aš pats jų auginu, žydinčių dar nemačiau. kad storalapis pradėtų krauti žiedpumpurius, jį nuo rugpjūčio mėnesio reikia laikyti vėsioje, ~15 laipsnių šilumos, temperatūroje ir beveik sausai. augalas nėra žemas, užauga net iki 1,5 metro aukščio, jo vainikas nuo storų lapelių būna sunkus, todėl vazonas turi būti tvirtas, sunkus ir stabilus.

storalapius kaip niekad yra lengva prižiūrėti, statant net ir tiesioginiuose saulės spinduliuose, kurie puikiai jaučiasi tiek kambariuose, tiek ir šiltuoju sezonu išnešti į balkoną, kiemą ar sodą. tikrąją savo lapelių grožį atskleidžia tik gaunant pakankamai saulės spindulių. šio sukulento priežiūra itin paprasta, tai nėra reiklus augalas. laistyti reikia saikingai, statyti kur patogu ir gražu. nedalaistymas augalui nėra baisus, nes vandenį jis kaupia savo storuose lapeliuose, kurie nuo nedalaistymo iš apačios pradeda džiūti ir kirsti – tada augalą jau reikėti palieti vandeniu. storalapis nėra jautrus ir žemei, gerai auga tiek durpinėje, tiek ir kaktusams skirtoje žemėje, todėl galima sodinti į bet kokią dirvą. kad augalas stiebtųsi į viršų, o ne kerotų vainiką, aš apatinius lapelius nuskabau, kurie su nedideliais stiebeliais pasodinami į naują vazonėlį ir greitai prigyja.

piguva gerai auga – kalankė (lot. kalanchoe), sparčiai stiebiasi į viršų ir ilgį, t.y. stiebėsi. sugrįžusi iš balkono, namie ji pradėjo juoduoti ir to priežastis visiškai aiški ir žinoma – neapgalvojęs ją namie pastačiau ten, kur nėra per daug saulės spindulių, o kalankės mėgsta saulę ir joms patinka net tiesioginiai saulės spinduliai, todėl teko migruoti ant palangės. kaip ieva ir sakė, dauginai šis augalas fantastiniais tempais ir bet kur, o aš pasakyčiau – kaip išpi$tas. visi aplinkiniai gėlių vazonai jau augina po vieną ar keletą kalankės našlaičių vaikų, kurie išaugo iš jos barstomų sėklų, kurios auga ant lapelių kraštų.

jau vien pats faktas, kad augalas greitai ir bet kur dauginasi, sako, kad kalankės priežiūra visiškai paprasta, tik ją reikia laikyti saulėje ir geriau tiesioginėje. nedalaistymas šiam augalui negresia, nes jis yra storalapių (lot. crassulaceae) šeimos, sukulentų genties, atstovas, kurie vandenį sugeba kaupti savo lapuose. laistyti per daug nereikia, pilnai užtenka saikingo vieno karto per savaitę, o vanduo tinka bet koks – kalankės jam nėra išrankios. kalankių būna įvairių rūšių – tiek žemų, tiek ir aukštų, o kaikurios rūšys netgi labai gražiai žydi. mano ilgoji kalankė sparčiai stiebiasi į viršų, todėl jai yra būtina stiebelio laikiklis, nes augalo stiebas savarankiškai nesugeba išsilaikyti, svyra į šonus. kalankės lapeliai turi būti šviesiai žalios spalvos, o kai jie tamsėja, vadinasi reikia peržiūrėti augalo priežiūrą – maniškiui padėjo perkėlimas į saulėtą vietą. vasarą šis augalas puikiai jaučiasi balkone, kur šiltas oras ir saulė. norint, kad kalankė sparčiau augtų į virš, patariama nugenėti apatinius lapelius, augalo vandeniu purkšti nebūtina.

aukštasis ramdis (lot. aeonium arboreum) – senas mano gyventojas, kuris su manimi iš atkeliavo iš saulėtos kretos. auga jis gerai, labai mėgsta šilumą ir tiesioginius saulės spindulius – vis tik jis pietų augalas. šio augalo pavadinimas yra kilęs iš graikų žodžio „aionois“, kuris reiškia nemirtingumą, amžinumą, kas puikiai atspindi šio augalo savybes. ramdis yra sukulentų šeimos atstovas. aeonium priežiūra paprasta – vasarą ne per dažnai palaistyti, o žiemą – beveik nelaistyti. žiemos periodu geriau pamiršti laistyti, negu laistyti arba perlaistyti. pasirodo, ramdis dar ir žydi, bet pas mane per ~5-ių metų auginimo periodą, jis dar nė karto nežydėjo.

ramdis auga ant vieno stiebo, viršūnėje pradėdamas šakotis, todėl nulaužus nedidelį ūgliuką, taip galima augalą padauginti. apatiniai lapeliai, ypač esantys pavėsyje, dažnai nukrenta ir į tai nereikia kreipti dėmesio, svarbu, kad pats augalas gautų pakankamai tiesioginių saulės spindulių. aeonium lapų forma – kaip įprastos gėlės, kurie eina ratu. atvėsus orams ar negaunant pakankamo kiekio saulės spindulių, šio augalo lapai vietoj tamsios, beveik juodos spalvos, pasidaro žali, kas nutiko ir maniškiui, kuris gyveno balkone, o nukritus lauko temperatūrai, pusiau žaliai-juodas gryžo namo ant palangės.

trumpas traktatas apie dažytą sukulentą-spekuliantą, kuris berods bus adromischus alveolatus. gėlių tiekėjai ėmėsi naujos gudrybės, todėl parduotuvėse pasirodė dažyti sukulentai – dažyti geltonai, arba dažyti raudonai. kaina ne tokia jau ir maža – 7,99lt. dažai nuo augalo lapų nepasiduoda valymui.

sukulentą persodinau, o tame procese gavosi netgi 2vnt. sukulentų ir gera sauja jų dažytų lapų.

kadangi sukulentai yra kaktusų pusbroliai, tai jų priežiūra labai panaši.