susisiekimas

per radiją vėl buvo laida apie akcizus kurui, bet pro automobilio langą pažvelgus man belieka tik sutikti. nesvarbu, kiek pakils maisto kainos, panašu, kad pinigų trūkumo kurui kompensavimui šeimų ir individų biudžetuose yra paliktas dar ženklus rezervas. visiškai kaip tame anekdote: maistui pinigų neliko, nes pirko degtinę.

ryte išvažiuoti iš kiemo tampa sudėtinga, nes reikia laukti, kol kitas vairuotojas paliks tarpą mano automobilio įliejimui į ilgą, dviejų eismo juostų, transporto spūstį. nepatinka man visa tai – tas laukimas kamščiuose žudo, o aplinkiniai tik ir taikosi kaip išvesti mane iš kantrybės. visi jie svarbūs ir visi kažkur skuba ir lipimas per galvas tampa norma, kaip jau daugumai tapo įprasta kelių eismo taisyklių pažeidinėjimai. bandau suvesti galus ir panašu, kad kuro kainų kilimas didina transporto eismą keliuose, o proporcingai  ir nekultūringų vairuotojų skaičių. štai apie ką aš kalbu:

  • senai visiems žinoma autobusų ir taksi juosta, tik su vairuotojo sąžinės pateisinimu visą laiką važiuojant su įjungtu dešiniu posūkiu, nes jis gi suka! sūka.
  • ši situacija man primena halfwheeler išsireiškimą iš dviratininkų žodyno, kai pro veidrodėlį matai kone pusę iš galo stovinčio automobilio, mol, pasitrauk, aš noriu važiuoti. nemėgstu psichologinio spaudimo.
  • gan panaši situacija, kai iš galo važiuojantis taip sėdi ant uodegos, kad taip ir norisi išlipti ir pasižiūrėti, ar jis dar į mane neatsirėmė. automobilinis kablys turėtų būti tinkama priemonė nuo tokio jausmo atprasti.
  • važiavimas prisiplojus prie skiriamosios juostų linijos – nesaugus jausmas, kai šalimais važiuojantis važiuoja beveik per 2 eismo juostas. tikslas jo akivaizdus – naglai užlįsti į kitą juostą. kultūringi rodo posūkius ir turi kantrybės šiam manevrui, tuo jie skiriasi nuo chamų.
  • ši situacija ne prie transporto grūsčių, bet prie chamų: važiuoti keliu ir taip, kaip važiavo, tiesiog sustoti. nei avarinio ženklo, nei posūkio – nieko. vairuotojas nusprendė keleivį išleisti. be žodžių.

laukiu kol apmokestins transporto priemones. mes tampame graikais.

landa žmonės kaip save užimti ir kur teisingai investuoti pinigus. kuro kainos kyla – nesmagu, diskomfortas, bet kodėl neatradus pigesnių susisiekimo priemonių kaip visuomeninis transportas. mikriukai, dviračiai ar ėjimas pėsti. situacija kažkuom panaši į prabangių automobilių mėgėjus, kurie nedelsiant stato dujas, o vėliau neturi už ką žieminių padangų įsigyti, tepalo laiku pasikeisti ir pavasarį važiuoklę susitvarkyti, bet lieti ratlankiai ant jų automobilių gražūs, dideli ir nepigūs. įdomu, kam visas šis cirkas ir vardan ko jis? na pagalvokime blaiviai – argi degalinės didina kuro kainas? matyt, kad ne, o orlen-mažeikių nafta, tai kodėl tada visiems tiems demonstrantams nenuvažiavus į mažeikius ir gyva juosta neapsupus gamyklos? – pasirinktas lengviausias, paprasčiausias ir matyt kvailiausias būdas.

aš, asmeniškai, esu už metinio mokesčio automobiliams įvedimą – galbūt tai kažkiek pagerins mūsų kelių kokybę, kiemuose apmažins griuvenas, užimančias taip trūkstamas parkavimo vietas, bent iš dalies sustabdys greitu tempu augančių autotransporto kiekį ir paragins žmones pagalvoti apie alternatyvius susisiekimo būdus, nes dabar eiti į parduotuvė 200 metrų jau senai tapo nelygiu, kai prie durų stovi automobilis.

savaitgalius aš praktikuoju be automobilio – dviratis, kojos arba visuomeninis transportas.