susitikimai

vakaras, už lango rudeninė depresija, kuri nesėkmingai bando prasimušti į šilumą. gatvių žibintus blaško pravažiuojantys troleibusai, o gerdamas arbatą vis prisimenu, kad reikėjo užsisakyti negazuoto mineralinio vandens. šaukštai po pietų, o padėtį galiu nežymiai pataisyti prie karšto puodelio užsisakydamas medaus. įsibėgėjant pokalbiui, mano pašnekovė vietomis jaučiasi nesmagiai, rausta lyg tai būtų pirmas pasimatymas. miela sutikti žmones po daugelio metų tylos, pamatyti, kokie jie pasikeitę į gerąją pusę ir kaip gyvena savo gyvenimus.

arbata be kovos pasidavė laikui ir pašnekesiams, atvėso be jokio perspėjimo, todėl man maloniai teko klysti dar vienu arbatiniu, nuo medaus susilaikant. gražus pašnekovas, tinkamai parinkti kvepalai ir vėluojantis personažas suteikia žavesio, tik jaučiu, kad vienas žiūri pro langą, o kitas į barą. tada aš buvau išsiblaškęs, mintys sukosi apie žibintus ir bėgimą. to pasisėdėjimo pabaigai prisiminiau nesenai perskaitytą haruki murakami knygą „ką aš kalbu kai kalbu apie bėgimą“, akcentą, kad maloniai bėgant gaminasi endorfinas, kuris man, nežinau kodėl, asocijuojasi su ferdinandais.

endorfinai – tai endogeniniai hormonai, organizme besigaminančios medžiagos, labai aktyvios biochemiškai, atsakingos už žmogaus malonumo pojūtį.