šventės

paprasti gyvenimiški patarimai kaip pasiruošti kūčių vakarui.

  • prieš valandą lengvai užkąsti yra vertingas patarimas, nes sotumo jausmas ateina vėliau ir mes kur kas geriau jausimės lengvai apšilę prieš didįjį stalą nei jo metu. bet naiviais būti irgi nereikėtų – apsirijimas visai šalia.
  • silkė, kartu su visais priedais ir majonezais, yra sunkiai virškinamas gyvulys, todėl virškinimo fermentų reikia kalti prie šventinę rijimo vakarienę ir jai einant link pabaigos. pastebėta, kad pagirioms tai irgi duoda labiau teigiamą rezultatą, nei neutralų.
  • nepamirškite pagalvoti apie vidurius laisvinančias maisto ar vaistų kombinacijas – ryte neliksite nusivylę.
  • kad ir kaip jums patiktų vienas ar kitas patiekalas, siūlau nuo didesnių kiekių susilaikyti, nes vis tiek reikės paragauti visų patiekalų ir niekam nebus įdomu, sotus jūs jau ar dar ne.
  • šventės – ilgas procesas, todėl nereikia skubėti kimšti pilvą, nes per laiko vienetą reikės suvalgyti numatytą maisto kiekį ir niekam nesvarbu, kad jūs jau sotus ir tuo nelaimingas – statistiškai agonijos laikas yra 2-3 valandos.
  • pagalvokite – gal verčiau gerti alkoholį, nei persivalgyti, nes apsivalgymas – viena iš nuodėmių.
  • nežiūrėkite lietuvos televizijos, nes ji transliuoja kunigų sveikinimus arba niūriais veidais, arba stiklinėmis akimis – neverta gadintis nuotaikos.
  • užkalbinėkite dantis, dalyvaukite diskusijose, nes tada ir laikas greičiau bėga, ir dėmesys nuo lėkščių atitraukiamas.
  • daugiau arbatos su medumi, nes vyną reikia kažkuo praskiesti.
  • vitaminas c kaip blaivinančioji priemonė ir ryte mažiau skaudančios galvos rezultatas.

darbas, į kurį privaloma nueiti atsižymėti. darbas su lengvatomis – nėra nustatyto darbo valandų kiekio ir pradžios laiko, nereikia ir kaklaraiščio po barzda pasirišti, bet praleisti nevalia. ogi tokie mano argumentai:

  • būtina nuvykti. vat kažin kada ateis to tektoninio lūžio momentas, kai man nereikės važiuoti, o pas mane važiuos. ligos ir kiti argumentai čia yra mažai veiksmingi. geriausiu atveju galima manipuliuoti prastomis oro ir vairavimo sąlygomis, bet tai ir viskas.
  • kaip lakštingala negali nečiulbėti, taip ir nevalgyti būtų didžiausias metų nusikaltimas. pats didžiausias alkis per vakarą nesugeba absorbuoti tokios gausos silkių ir dar didesnės gausos kitų silkių. žinoma, dauguma jų su majonezu, tad kiekvienam patiekalui drąsiai galima užmesti po ratuką mezym’o, akcentui pagyvinti ir ilgesnei šypsenai veide išlaikyti.
  • maisto valgymas – tik gėlelės. visas įdomumas slypi važiavimo namo dieną, kai reikia iš lengvojo automobilių padaryti sunkvežimį su priekaba visam maistui namo parsivežti, lyg kitur nebūtų maisto prekių parduotuvių. tokia ta meilės išraiška.

po tokių „švenčių“ man dar reikia keletos dienų namie reabilituotis ir socializuotis, atgauti dvasinė pusiausvyrą ir koreguoti kūno masės indeksą.

atšilus orams spėriau pradeda krutėti gėlių pardavėjai ir trinti rankas didėjančiais nusususių tulpių pardavimai – vaikams gėlės, o moterims ledai. tpfu, geras filmas. dažnėjant tiesioginiams saulės spinduliams į galvos pusrutulius tas švenčių verslas pradeda kelti nerimą, todėl ir pasisakysiu apie priverstines šventes, arba viena ranka sau įsipilsiu, o kita – išgersiu.

  • nors naujųjų metų šventė yra neblaivių burbulų vakaronė, gerai nors tiek, kad gėlės tada gali pailsėti. bet šventė lieka su visais savo užknisimais – lakti, bendrauti, ėsti ir žiūrėti televiziją. nuo kiekvieno komponento ryte laukia sunkios pagirios.
  • gimimo diena – visiškai į jokį kalendorių neįsipaišantis minėjimas. nespėjant gyventi tą dieną dar reikia spėti kažką ekspromtu padovanoti, dažniausiai netinkamą niekalą. moralinė asmeninė neviltis ir ištįsę aplinkinių veidai – geriau tada kitame mieste sirgti.
  • kovo 8 – tulpių profesinės sąjungos minėjimo diena. geriau žibutėmis mėgautis, nei chemija nupurkštais agurkais su flomasteriais nupaišytais žiedais. to produkto pilni kampai verčia atiduoti duoklę ne gėlėms, o šventai ramybei. kiauras nulis šilumos.
  • daiktų „laistymas“ – naujas automobilis/dviratis/siuvimo mašina ar batų tepalo tūbelė – ypatingo retumo įvykis, kurį reikia paskandinti taurelėje prie pirties ir baseino komplekso. gražus tas žodis „chaliava“.
  • bažnyčia sekmadienį – buvo laikai. nenoriu matyti tų dešros prisirijusių dievo tarnų veidų. maldos šventei jie man nereikalingi. perdėm didelis stūmimas link religijos didina prievartą ir nepasitenkinimą, kurie kursto smegenų ląsteles revoliucijai.

daryti reikia tai, ką norisi ir kada norisi.

bet tai kai kokioje melo visuomenėje mes gyvename – mūsų potencialas išleisti pinigus toli gražu dar neišnaudotas. bet čia nereikia maišyti kelių skirtingų dalykų – mokesčiams pinigų mes neturime, o šventiniam alkoholiui, dovanėlėms, kurui ir automobiliui jų visada atsiranda. keisti tie mūsų prioritetai, kai būdami ubagais gyvename ne pagal savo galimybes. iki šv. kalėdų liko mažiau kaip 2 savaitės, todėl automobilių spūstys tapo nesibaigiančiomis, o parduotuvėse vis trūksta dirbančių kasų kiekio. labai laukiu, kol šis periodas praeis, po kurio dar reikės pralaukti 2-jų savaičių pagirių sezoną.

persivalgymas – siaubinga nuodėmė, be kita ko, dar ir apkraunanti mūsų skrandį, kuris pradeda mus migdyti ir vienoje vietoje generuoti nekvapnias dujas. šiais metais aš jau atsargesnis, žinojau, kas manęs laukia, todėl nesibaigiančioje 3-jų dienų valgymo fiestoje, rasdavau laiko į racioną įterpti ir vieną kitą tabletę mezym’o, kurio galiojimo laikas vis viena jau buvo pasibaigęs. kūčios ir kalėdos yra ne kas kita, kaip ir dar viena oficiali proga su visais pasipykti, kad po metų, atslūgus įtampai, vėl susitikti ir visus apšnekėti. priverstinis ir parodinis bažnyčios lankymas nėra katalikybės išraiška, bet mes šį vaidmenį puikiai atliekame, šou kaimynams ir apkalboms. žolės padažymas žiemą netinka, per daug akivaizdus skirtumas, net ir šlapinimasis ant sniego per stipru, nors mintis yra gana aiški, ką mes čia norime pasakyti. už mielos ir gražios šventės slepiasi nesutarimai, peštynės dėl dovanėlių pirkimo, pas ką važiuoti, kaip apsirengti ir kiek laiko būti. tylus cirkas žiemą, kai grįžus namo gali pasakyti „metus ramu“.

nėra taip tamsu, kaip rašau, nėra ir 1:1, bet kažkodėl po namiškių grįžus namo taip miela ir malonu, kad tyla ir tuščias skrandis yra tarsi rojus. šventės – viena iš sočių mazochizmo rūšių.