teorija

kultinis filmas matrica, sutraukęs minias žiūrovų, sužavėjo savo nauju požiūriu į kinematografiją ir ateities suvokimą. kartoti šio filmo peržiūras yra tikras malonumas, o nematyti turinio yra tolygu blondinei, kuri į kiną ateina su viltimi, kad traukinys pavėluos. visai nesenai buvau apšviestas, kad kosmosas yra baigtinis, nors mokslininkai ilgą laiką buvo įvairių nuomonių, aš užduodu sau klausimą – o kuriais gi tikėti? esant galimybei jų tarpe nebūti tikrovės arba mums suvokiamo situacijos, šioje retrospektyvoje lieka neaišku kas yra už to borto.

tariant, kad hipotezės yra ne kas kita kaip nepagrįstos svajonės ar netikęs sapnas, mūsų piešiama ateitys lyg stumia mus ją tokią kurti, nors keturmatėje erdvėje, jeigu tokia egzistuoja, svarbūs yra kiti klausimai. grįžtant prie temos apie interneto metamorfozes, profesoriai dažnai mato standartų rubiko kubiką, nors ginčas gali būti įdomesne tema. štai kad ir kvapas tų sausakimšų internetinių dienoraščių, prisotintų riebiomis bandelėmis ir grietininiu padažu, paįvairintas prisvilusios keptuvės fonu – kam man visa tai, jeigu negaliu paragauti ir įmesti pelnyto lito per darbo pietų pertrauką.

artėjant žiemai vis daugiau laiko skiriu treniruočių alternatyva šaltu žiemos metu, o savo jėgas tikrai būtų smalsu išbandyti su autoriais rankų lenkime ir gyvoje temos diskusijoje. per vasarą užkirmijusiam sporto inventoriui papildoma interneto fizinė jėga būtu neprošal, kaip ir vienas-kitas būtino dydžio veržliaraktis. dabar pagalvojau, kad 4-adienį po alaus procedūrų, internetas galėtų mane ir mano transporto priemonę pargabenti namo netgi be būtinybės užsisegti saugos diržą. aš viliuosi, matomai kaip ir visi neįgalūs žmonės, kad sveikieji gebės būti jų rankomis ir kojomis, kraujo perpylimui nebereikės sterilios taros ir reikiamos temperatūros laikymui, nes visa tai sugebės internetas.

stebiu apple kompanijos šlovės spindulius, kurie man primena ankstyvąsias infobalt parodas, kurių jau nunyko. nieko naujo, kam yra būtinas vartotojų įpročių pasikeitimas, o be interneto net piktų paukščių nepažaisi – išsipildžiusi mums suvokiama matricos interpretacija, būti prijungtam, kad net einant į tualetą pasižymi, kur randiesi – dėl viso pikto, maža ką. dabar esame prijungti ir tuo patenkinti, bet internetas negali apsiriboti laidais, erdve ar įrenginiais. būsiu pasmerktas biologų, sakydamas, kad iš vienos ląstelės dabar esame kažkas tokio, technologinį progresą matau tik biologinį – prisiminkime pseudo žmogaus simbiozę su medžiu filme avataras.

aš galiu tai vadinti ir kitu vardu, kai mes eidami svajojame apie rytinės kavos puodelį nesusimastydami kaip juda mūsų kojos ir kodėl mes prisimerkiame nuo saulės spindulių. galiu, tik nemoku įvardinti. pasyvi smegenų dalis pretenduoja būti veiklia iš išnaudojama.

moralinė filosofija laiko, kad norint būti labiau laimingu, mes turime į tai ir nusitaikyti. skirtingos teorijos, kurios argumentuotai grindžia savo poziciją, akcentuoja jiems patogius akcentus, kurių suminę išraišką aš ir laikyčiau bendra laimės samprata, kaip kad skani sriuba nesusideda vien iš vandens, kuris net ir teoriškai būdamas vienu elementu, gali būti tiek šaltas, tiek ir karštas, nors man patiktų drungnas. gimdami mes esame panašūs į tokius pat žmones, o įgimti gabumai yra tendencijos dalis. galima ginčytis, ar mes esame tam tikru laimės laipsniu užprogramuoti, kaip tai teigia set-point teorija, bet gimdami sveikais mes privalome girdėti, matyti, o lakštingala negali nečiulbėti. prigimtinės savybės nėra išvengiamos, bet įgūdžių nelavinant jie iš niekur neatsiranda, todėl programavimą čia lyginčiau su pradžia, visiems suteikta galimybe. racionalus protinis gero gyvenimo suvokimas lyginant objektus yra narstomas lyginamojoje (comparison) socialinėje teorijoje, kuriai alternatyva poveikio (affect) teorija, mananti, kad laimė priklauso nuo neargumentuotos emocionalios patirties atsilyginti už poreikį.

bendrinėje kalboje sunkūs išsireiškimai ir nesuprantami žodžiai yra praleidžiami pro ausis ir puslapiai greitai perverčiami, bet be pasaulinių nuomonių mes turime ir savąją, kuri praskleidžia mano laimės suvokimo šydą duotajam momentui.

  • magneto teorija. būti laimingu galima ne tik savo pastangomis, bet ir naudojantis aplinkinių nuoširdumu, naivumu, finansine padėtimi, pavergiant ašaromis ar šypsenomis. aš dažnai kelyje pastebiu raudonais nagais moterų vairuotojų, kalbančių mobiliuoju telefonu ir vairuojančių prabangius automobilius. iš tiesų, mano klausimas, ar tai yra įgyta savo galva, ar burna, kuri dažniausiai yra naudojama garsui išgauti, yra pagrįstas. stereotipu jau tapęs teiginys, leidžiantis tenkinti moterų užgaidas ne dėl simbiozės vienas kitam, bet kad tik nuo galvos atstotų, nėra vien tik iš piršto laužtos kalbos. pilnai tikėtina, kad žmogaus prilipimas siekiant asmeninės naudos yra labiau sutinkamas nei būti magnetu aukos piniginei. žmogaus poreikių tenkinimas einamąjam momentui ne pinigine išraiška, bet gyvenimo kokybės gerinimui, yra trumparegiškas. vyriškoji šios teorijos dalis yra skirtinga, kas leidžia manyti skirtingą lyčių prigimtį ir, matyt, skirtingus žaislus vaikystėje. vyriška pusė yra grynai pragmatiška ir išties yra paremta ateities perspektyva, kuri yra matuojama laisvai konvertuojama pinigine valiuta ar aukšta pozicija įmonės organizacinėje struktūroje. į šią apimtį neįeina verslo kartu pradėjimas, net tai yra kitos teorijos dalis, o kalba eina apie buvimą geru vadovui ir kalbėti tai, ką jis nori išgirsti, į ką įeina ir skundimas. abiejų lyčių atveju nėra išskirtinai kalbama apie laisvalaikį ar darbą, nes laisvalaikis ir darbas kartu yra sinonimai ir antonimai, o tokių individų laimės siekimas balansuoja tarp kvailumo ir nesąžiningumo (nors šis žodis pilnai to neišreiškia).