tikslas

nupjauti žolę ar pasodinti medį nėra suaugusio žmogaus tikslai, kai ateini ir padarai ir tikslą sunaikini. negerai. uždavinys nupirkti lauko termometrą skamba kaip 60min. veiklos, kurio terminas priklauso nuo kalendoriaus užimtumo ir noro jame kažką pastumti viena ar kita kryptimi. uždavinys atlikti remontą skamba kitaip, kaip ir pasirinkimas likti darbe ar eiti galvos vėdinti. reikia spręsti. noriu valgyti, bet šaldytuve nieko nėra. noriu skanaus dar labiau nieko nėra. noriu numesti svorio, bet tai gal labiau tikslas, uždaviniui per sunku, norai per mažai motyvuoti. tada pageidauju ir toliau nieko nedarau, nes nenoriu apie tai galvoti, bet pamiršti irgi neina.

reziume: viskas yra pasiekiama jei yra motyvacijos ir užsispyrimo.

antrą dieną iš eilės, su vienos dienos pertrauka, man skauda galva. kaip ir viską gyvenime, taip ir šią pasekmę, būtų galima nurašyti klimato kaitai arba kitoms mažai įtikėtinoms teorijoms. laiko galvai prie orlaidės pravėdinti nebuvo, bet jo radosi orlaidei pravėdinti labiau tyrame ore tarp šiųmečių lapų. kai vieni keliavo, kiti lyg gaidžiai kapstė pridergtas lysves ir rodėsi lyg patys nesmirdėtų, nors šūdas lyg ir ne savas. man, kaip ne ekspertui, taip švietėsi.

man rodos, kad viską galima pritraukti prie tikslų siekimo arba tų tikslų nebuvimo, o tai jau galima laikyti tikslu. kiek mes bedažytume žalią žolę, ji vis tiek teptukais neataugs. darbe panašėja, kad tikslas yra nepasiekti tikslo, bet kaip smagu yra žmonėms pakalbėti ir pajusti savyje poeto plunksną. gaila, kad lubos nėra tokios aukštos, galva jiems greitai atsiremia į jas. tai yra taip smagu, kaip nostalgija smėlio dėžei. tikslas dėl skaičių ir priedėlių – geriau, greičiau, daugiau taip pat nėra tiesioji. ta betoninė konkurencija iki kauliukų paralyžiuoja galūnes, o vertės nesukuria.

darbe turiu daug stalčių, didžiausiame apatiniame laikau darbo tikslus ir ten, lyg į pašto dėžutę, metu tuos tikslus. realiausia vieta jiems pildytis. raktelį pamečiau. kitus tikslus paverčiau judriais, kad būtų patogu juos stumdyti, kita dalį – laikau arti savęs prisirišęs prie pavadėlio, kurį vis reikia patrumpinti, nes per daug atsilaisvina.

link savaitgalio mane pradėjo kamuotis pasirinkimo abejonės. tokiais momentais tai jau būna, kad ieškau įvairių priežasčių kažko nedaryti. kauno dviračių maratonas būna tik vieną kartą į metus, o aš jame dalyvavau tik kaip žiūrovas. kažkiek apmaudu. šaltas ir lietingas oras su apatijos prieskoniais mane jau nuo savaitės vidurio buvo apnikusi. galbūt ir dėl, kad šioms varžyboms nebuvau tinkamai pasiruošęs ir gariūnų kalną visiškai pamiršau. įsiklausiau į patarimą:

jeigu apninka abejonės – nedaryk!

taip ir gavosi. sprendimas nebuvo lengvas, o dieną prieš ir kojos sąnarį įsiskaudo, nors širdis sakė važiuoti. keletas blaivių ir pusblaivių pamąstymų ir man sukėlė tokias mintis:

  • sveikata – pirmoje vietoje. jeigu skauda ar yra į tai užuominų, draskytis neverta. kai traumos ir skausmai išnykę, tada galima pereiti prie kitų apsisprendimo punktų.
  • tikslas – bėgu, vaikštau, minu dviratį ir aktyviai leidžiu laiką ne dėl to, kad siekčiau mažesnio skaičiuko bendroje rezultatų įskaitoje, o dėl to, kad man ta veikla patinka ir aš geriau jaučiuosi. savaime suprantama, sportiniai pasiekimai paglosto savimeilę, bet visa tai darau ne tam, kad kažkam kažką įrodyčiau, bet dėl savęs. kažin, ar verta dalyvauti varžybose, jaustis įsipareigojusiam, kai tiesiog galiu mėgautis aktyviu laisvalaikiu, o kai nėra noro ar motyvacijos, ramiai ištiesus kojas pailsėti, negalvojant, kad forma nukris ir kiek varžovų aplenks lenktynėse.
  • prioritetas – gera savijauta, puiki nuotaika, malonus laikas ar mintys apie stipresnius.
  • abejonės – šeštas jausmas mokslu nepaaiškinamas, todėl jo reikia laikytis, o ne ieškoti sliekų.

šiandien rytas buvo 9-ių laipsnių šilumos gaivumo, nors šalta nesijautė. 2 dienos be dviračio įpūtė gyvybės į mano kojas ir tai man leido šviežiai jaustis dviračiu važiuojant į darbą. tad ir nuotaika gera.

dirbame, gyvename, kvėpuojame ir sportuojame ir visa tai darome vedini sau iškeltų tikslų. tikslo siekimas mus verčia kartoti malonias ar nemalonias procedūras, gaišti savo brangų laiką jam įgyvendinti ir savo užimtumui pateisinti. deja, bet įsitraukdami į laisvo laiko žudikiškas programas, vėliau mūsų tikslus pakeičia mechaniniai veiksmai ir susiformavęs įprotis, o kadaise buvęs malonus tikslo siekimas tampa niūria kasdienybe su neapčiuopiamais rezultatais.

smagu stebėti savo savaitinių dviračiu numintų kilometrų kiekius ir nejučiomis džiugu, kad dauguma nuvažiuoja kur kas mažiau nei aš. visa tai būtų puikus rezultatas, jeigu mano tikslas būtų susukti kuo daugiau kilometrų, bet, deja, tikslas yra kitoks – įgauti gerą fizinę formą ir pasiruošti varžyboms. „rinkdamas“ kilometrus aš stiprinu širdį, mažinu pulsą – t.y. renku „bazę“, bet tai nėra treniruotės. matydamas savo nuvažiuotus kilometrus ir tempą aš suprantu, kokia didelė tinginystė ir saviapgaulė mane yra apėmusi – ne kilometrų kiekyje, o jų kokybėje slypi fizinio pasirengimo kokybė. štai pavyzdys: nemanau, kad daug vaikščiodamas aš tapsiu geru bėgiku, nors, žinoma, vaikščiojimas bėgimui nepakenks. tikslinga programa ir grafikas – štai kuo reikia vadovautis, o ne tuščiai zulinti plentą.

šaukštuku ežero neiškasi.

permainingas laikas mus visus aplanko. atsisukus į netolimą praeitį matau kelią, kuris man yra keistas, o dabartiniai sprendimai būtų kiek kitokie. gyvenimo išnaudojimas yra pozityvas einamuoju metu, bet galimos priemonės tam pasiekti esti įvairios. tada elementarūs dalykai dabartyje yra išreiškiami klausiamąja forma, nors niekam nekyla klausimas, ar reikia skaičiavimo mašinėlę reikia kalibruoti. yra dalykų, dėl kurių mes patys su savimi nesutariame ir įsiveliame į ilgus atidėliojimus, kurie į niekur gera neveda. gerų ir blogų dalykų suvokimas egzistuoja, nors iš anksto žinodami būsimus blogus savo darbus, vis tiek jų neišsižadame, todėl rūkome už laiptinės kampo ir garsiai keikiamės.

tikslo įvardinimas yra pasiteisinimas, priežastis mums elgtis taip, kaip gaunasi. iškalbingi žmonės turi kaip atsikirsti, bet ir argumentuotas teisinimasis yra kaltės jausmas. ir aš turiu tikslų sąrašą, man sunku pasakyti, ar rezultatas yra juos pasiekti, ar kokybiškai įgyvendinti. žmogaus auga ir bręsta metų metus, o net brandūs tikslai gali greitai išsisemti. tada pradedi galvoti, kiek tie tikslai yra melas, kurio mes siekiame.

vienos tiesos nėra, tiesų yra daug.