trail

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

diena 1

kaip gi be ryto ir puodelio arbatos žiūrint pro langą. vakarykštis įdirbis beieškant artimesnių kalnų nenuėjo veltui, tad rytinis arbatos siurbčiojimas buvo tik galutinis taškų ant „i“ sudėjimas. gpsies tam reikalui labai pasitarnavo, o google žemėlapiai patvirtino, kad track’e yra kažkokie jiems žinomi takeliai. už lango rūkas ir siaučia pūga, bet mano arbatai tai nė motais. pusryčiai, valanda virškinimo, iškrova tualete ir aš jau ready.

šį kartą aš jau buvau pailsėjęs, išsimiegojęs, galų gale pavalgęs ir galėjau leistis į 1000m bėgimą. kalnas šalia rastas, bėgimo kelias identifikuotas, danga pravaikščiota, nors visą naktį snigo. takelis bėgamas ir platus, tad bėgti vienas malonumas, juo labiau kai laikas nespaudžia ir niekas į nugarą nekvėpuoja. temperatūra -7 laipsniai šalčio, tad apsirengiau kiek šilčiau nei pirmą dieną. vingiuoju kalno šlaitu, apaugusiu medžiais ir saugančiu nuo vėjo – žadėjo būti nuostabi diena. po pusvalandžio bėgimo mano plati bėgimo autostrada pasibaigė, nes turėjau nusukti į siaurą takelį, kuris nebebuvo nuvaikščiotas. takelyje sniego daug nebuvo, tad toliau judėjau į priekį. prasidėjo siauri serpantinai su stačiais pakilimais, todėl mano bėgimas po truputį panašėjo į power hiking’ą, o sniego darėsi vis daugiau ir daugiau. nors ir lėtai, bet kylant į viršų medžių vis retėjo ir aš vis daugiau laiko būdavau atvirose vietose, kur kiaurai košė vėjas. serpantinai patapo klampojimu per sniegą, bet žemėlapis laikrodyje rodė, kad platus kelias jau jau čia pat. vis daugiau teko eiti rankomis atsirėmus į šlaitus, kai rankos šalo, o kojos murkdėsi sniege. gurkšnis karšto gėrimo iš termo gertuvės buvo išsigelbėjimas! pavojingos atodangos, šlaitai, nuvirtę medžiai kuriuos kažkaip reikia apibristi, slidi danga ir visiškai vizualaus takelio nebuvimas mane neramino, bet norėjau atkentėti, nes autostrada buvo visai čia pat. sustojimas priešais atvirą šlaitą, kurio dugnas kažkur toli apačioje, o už gerų šimto metrų aš matau savo platų takelį… stovėdamas iki pilvo sniege. situacija nedžiuginanti, bet šlaitas be stabdymo elementų gali blogai baigtis. nnnnnnne, kad ir kaip gaila, kad ir kaip jaučiausi sušalęs, teko suktis atgal, o ir sukilimo ne kažin kas – 600m. fenix’o mygtukai ir tie buvo prišalę ir paspaudus negrįždavo atgal. bėgu žemyn, dirbu rankomis, kad sušilčiau ir stebiu ką tik ropotus serpantinus, kad netyčia neišėmęs posūkio nenudardėčiau žemyn. gilios ėjimo pėdos, iki kelių, nors einant į priekį taip neatrodė, o vietomis net užpustytos. nieko sau avantiūra. o bėgant į apačią jau jautėsi vakarykščios dienos prasibėgimas – šlaunis šiandien jau skaudėjo, tiek iš priekio, tiek ir iš nugaros. bet kai dubakas, tai visiškai nesvarbus faktorius, nes norisi kuo greičiau sušilti. praėjo pusantros valandos, kai aš jau vėl trypiau kalninę autostradą. šį kartą atgal nebėgau, o ja patraukiau toliau. kelias ėjo šlaitu, nei kilo, nei leidosi, o man taip norėjosi tų 1000m į viršų. vėl radau siaurą takelį, ir vėl nebėgiotą ir beveik be sniego, bet kuom jis baigsis aš jau nujaučiau. vaizdai čia buvo gražūs, bet medinės rankos fotografui iš karto pasakė no way. teko jame pasiblaškyti kelis kartus aukštyn-žemyn dėl tų gražių skaičių ir tiesiu taikymu namo į dušą. kažkiek nesąžininga, sutinku, bet tame šaltyje šiandien aš per daug suvargau.

2,5val. su ėjimo ir bridimo elementais, 1000m sukilimo, 223 strava extreme suffer score ir pusdienis raudonomis rankomis bei veidu.

prieš metus pabandžius slides, šiais metais sausis default jau buvo rezervuotas kalnams. kalnams! daug trepsėjimo kur slysti ir dar daugiau veiksmo dėl logistikos, kol galiausiai laimėjo šamoni (angl. chamonix) su monblanu, prancūzijoje. skrydis lėktuvu į ženevą su persėdimu varšuvoje, po to valanda autobusu iki vietos, ale lietuviškos palangos. nors atvykau su slidinėjimo apranga, kol kas ji tyliai rūko kamputyje, nes visa tai – tik maskuotė trail bėgimo stovyklai ir ne bet kokiai, o kalnuose! nors visa ši avantiūra ne laiku ir nevietoje, nes dieną prieš dar gėriau antibiotikus, bet antrą kartą per savaitę neišskristi negeras trend’as, o ir į orą išskridusiems bilietams pinigų gaila.

kėliausi 4 val. ryto, skrydis, persėdimas, vėl skrydis, kratymasis autobusu ir per pietus final destination – jaučiausi žiauriai iš veido iškritęs, tad užmigau tik pro duris į triobą įžengęs. kaip dažniausiai per pietus – valandai. nors daugiau miego nepakenktų, bet reikia rengtis bėgimo aprangą, kol naktis neatėjo. track’as paruoštas, kaip vėliau supratau – per dėm optimistinis su niekingai 1300m vertikalaus sukilimo, bet juk taip gyventi linksmiau. su navigaciniai grybavimais ir nuklydimais, kalną pribėgau tik po 50min., tad tokiam sukilimui jau nelabai liko laiko, kaip ir mano maitinimosi atsargos buvo ribotai paskaičiuotos. prabėgau kiek leido laikas ir tuo džiaugiausi, nes po pusvalandžio trepsėjimo į kalną kojų pėdų priekinė dalis taip įsiskaudo, kad jau svajojau kada aš suksiuos atgal ir bėgsiu namo. nors paskutiniu metu daug laiko praleisdavau sapieginėje, bet ji nė iš tolo neprilygsta nuosekliam bėgimui į kalną, nes mūsuose mes galime nemažai surinkti sukilimo, bet tik su dažnais pakilimais ir nusileidimais, kur kojų vieni raumenys pailsi bėgdami į kalną, o kiti – į pakalnę. grįžtant bėgant nuo kalno prasidėjo kiti malonumai, kurie bėgimo metu nesijautė, bet žinojau, kad sekančią dieną keturgalviai raumenys dainuos, bet tai tik rytoj, o dabar aš noriu namo!

tą pirmą dieną susipakavau į nepilnas 2val. su beveik 600m sukilimo, kilometrų kiekis čia jau neesmė. strava tik nusikeikė „extreme suffer score“ su 185 taškais. diena veltui nepraėjo, apšilimas kitos dienos 1000m sukilimui padarytas. slidžių galvoje nė kvapo.

diena 2

kai kojos kreivos, yra būdų joms patiesinti. pasifilmavau savo bėgimą ant takelio, šis tas paaiškėjo, o specialistas rekomendavo bėgimo batelius su didesniu stabilumu. pagūglinus tokį indeksą savo produkcijai radau pateikusį tik salomon gamintoją, nors kaip tik pastarąjį man ir rekomendavo. jei spręsti problemą, tai maksimaliomis priemonėmis, todėl išsirinkau stabiliausius trail (bekelės) begimo batelius salomon s-lab wings. kaina bl%^t, bet px – sveikata brangus malonumas. tai vat, nuo kovo mėnesio jie taip ir gulėjo pas mane lentynoje, iki šios dienos, nes patikrinti trail’o bateliai ilsėjosi darbe (shit happens), o namie esantys „su niuansais“ buvo tinkami max 10km distancijai, bet šiandien – to labai reto long run’o diena.

ką gi – pradedame. pradėsiu nuo detalių:

  • bėgu, abi kojas pradeda mausti. ignoruoju… jau neignoruoju – stoju aiškintis. batų raištukai ploni ir man spaudžia abi kojas per batų liežuvėlį – atlaisvinau. bėgu toliau – situacija pasitaisė. salomon bent raištukai neatsiriša, nors dvigubas mazgas ir likusiems gamintojams išsprendžia reikalus.
  • kaip jau įprasta, bėgu su vidpadžiais – abiejų kojų pėdos kenčia jau nuo 10km. bandau nurašyti kojinėms, bet kad tos pribėgiotos. neįkyriai, bet erzinančiai visą laiką.
  • šiandien drėgnesnė diena, miške viena kita balutė, bet pakankamai sausa. nubėgus 15km jaučiu batuose plaukiančias kojas – žinomas jausmas ir šliuksinčio vandens garsas. balose batų neskandinau, vadinasi batai negarina prakaito, kurį renka kojinės. apsirengiau neperšiltai, bėgau su šortais. as usual. kur jie garins ir kaip ten kas kvėpuos, jei jie beveik guminiai – guma aplieta medžiaga. prieš savaitę pribėgiotais batais bėgau 20km – nieko panašaus nebuvo.
  • tai pirmi batai, kurie nutrynė niekada netrinančią koją. nei bėgimo, nei kasdienio naudojimo batams tokios incidentas nebuvo nutikęs. ir abiejų kojų mažuosius pirštelius. bet ir pirmieji, kurie nė vieno kulno nenutrynė.
  • man patiko kaip jie gripina – slidžiose vietose buvo stabilu.

reziume: batai už kosminius pinigus, kurie nuvilia iš karto – salomon s-lab wings. būna vienas-kitas niuansėlis, bet ne tiek iš karto. ir man nesvarbu, elitas ar profai su jais bėgioja, bet maniškiai inov race ultra 270 tapo dar mielesni. o čia track’as.

ką gi, praėjo tos 2 vietoj 3-jų poilsio nuo sporto savaičių, ir aš pradėjau kažką mąstyti. treneris eilinį kartą išrašė pyzdalgino, bet gyvenimas tai ne vien rezultatas ir tvarka. kol dar neprasidėjo dviračio sezonas, dėl kurio aš nesu tikras ar noriu jame dalyvauti, pagalvojęs iki tol nusprendžiau užsiimti kuo aktyvesne veikla ir apsistojau ties irklavimu, bėgimu, skvošu ir sporto sale. žinoma, nepamirštant mankštelių.

kad nebūtų 1 žingsnis pirmyn ir 2 atgal, stengiuosi neperlenkti lazdos, nors intensyvumas sako ką kitą, tai bent kiekį riboju. pirmadienį garaže bandžiau naujas stakles, antradienį laikiau raketę, o štai trečiadienis buvo intensyvus – 70 minučių reikalų 157 vidutiniu pulsu bėgant naktinį trail’ą verkiuose. įvairumas man patinka, o kartais reikia būti kantriam ir nematyti pulso. nauji laipteliai prie vandens malūno yra tai ko reikia – tinkamo dydžio ir per didelio kiekio. per didelio gerąja prasme – lengva niekada nebūna, būna tik greičiau. atkentėjau aš juos, buvo gera treniruotė. o bėgant tiek pirmyn, tiek ir atgal, dirbau su bėgimo kadensu, kuris pas mane žemo lygio. supratau, kad reikės įdėti ne vieną bėgimo valandą šiam parametrui pagerinti. ketvirtadienį reikėjo kažko ramaus ir tam puikiai tiko 10km irklavimas beveik ramiu 120bpm pulsu – smagu dirbti ne tik fizinį darbą, bet ir daryti jį techniškai, ką aš ir dariau. penktadienis – pragaras darbe, tai sporto salė nuplaukė, o irkluoti jau buvo vėlu – kaip ponas treneris sakė, po 20 val. geriau nieko nesportinti, tai radau sau pasiteisinimą. bėgti tą dieną nenorėjau, nes šeštadienį varžybos, o irkluoti dar po antradienio skvošo rankos nesikilnojo, tik kabėjo. valandą kieme praėjau ir gana prieš miegą. šeštadienis – ūsai bėga: trail bėgimas aplink 3-jų kryžių kalną su laiptukais, minimum 4 kartai ir likę labdaros bėgimas kovai su vėžiu. ir vėl laiptukai – kaip ir trečiadienį, ant jų visi ir aiškinosi kas pas ką ilgesnis, o laiptukai ten nepatogūs – kiekvieną bėgant per žemi, kas antrą – per aukšti. nors bėgimo ten mažai, nuo 2-o rato vidurio man buvo tik ėjimas, kartais kas 2, kartais kas 1 laiptuką. bet treniruotė superinė. aišku, viršūnėje bėgti į apačią smagu, bet tik iš pirmo žvilgsnio – reikia mokėti. pirmą ratą kojų pirštus „prirėmiau“ prie bėgimo batelių priekio, kiti ratai jau geriau – tiek greičio, tiek komforto prasme. irgi treniruotė. bėgimo varžybose visada pulsas būna debesyse, tai planas važiuoti po pietų į treką buvo paliktos ateičiai – šiandien būtų buvę per daug. mano dažnai bloga savybė – per savaitgali atsportuoti savaitės bėgyje praleistas treniruotes.

poilsis – dalis treniruočių!

po ūsų bėgimo – 3 valandos out ant sofos. sekmadienis bus skirtas didesniam aktyvių valandų kiekiui, bet neintensyvių – ėjimas, skvošas ir sporto salė, kurios jau pasiilgau.