treniruotė

lygiai prie savaitę bėgdamas susivariau koją ir įvardinčiau tai kaip trail bėgimo „privalumus“. asfalte nėra šaknų, kalnų, slidžios žolės, nėra nelygumų, nėra kur ir kojos išsisukti, nebent duobė į kelią išbėgtų. tokie prieš savaitę man buvo sapieginės takeliai. bėgome trise, šuns nebuvo, linksmai besišnekučiuodami ir atsipalaidavę, todėl dėmesys buvo į blevyzgas, o ne į miško takelį prieš nosį. pasišokinėdamas straksėjau kol neprisižaidžiau – apmaudu ir kvaila, nes beveik visi tie takeliai puikiai žinomi ir nubėgioti. o išvadas, nors ir traumos priverstas, padaryti teko:

  • dėmesys – kad ir kaip smagu, nereikia prarasti budrumo ir atidumo, nes kiekviena trauma tai ne tik prarastas laikas, forma, bet ir randas fiziniam pajėgumui;
  • straksėjimas, šuoliavimas – never ever to nereikia daryti miške, kur šaknys, pakalnės ir slidi danga, nes nesėkme garantuota;
  • žinant savo problemas ir silpnas vietas, reikia stengtis užbėgti įvykiams už akių. kaip liaudies patarlė byloja – atsarga gėdos nedaro.

visa tai yra galvos problemos, bet be jų dar yra techninių, į kurias nevertėtų ranka numoti. štai mano silpnoji vieta yra dešinės kojos čiurna ir jos raiščiai. kai nėra kas pirštu pagrūmotų, tenka apmaudžiai mokintis iš savo klaidų. iš anksčiau ir dabar mano išvados yra tokios:

  • nuo aukštesnių vietų nesileisti „silpna“ koja, žingsniuką reikia sudėlioti taip, kad nusileidimas iš pradžių būtų sveika koja;
  • avalynė – nors inov-8 race ultra 270 man labai patinka, bet pasigilinus į šių batų specifikacijas ir vertinimus, tai nėra patys stabiliausi miške bėgti sportiniai bateliai. o tai jau žinutė man.inov-8 ultra race 270 specifikacija

viskas buvo taip: nuokalnė, straksėjimas, silpnosios kojos nestabilumas ant šakos, garsas „pokšt“ ir aš jau patiestas. anksčiau man taip būdavo, kad taip niksteliu šią koją, bet po 2 dienų būdavau sveikas. ir šį kartą būčiau buvęs ramus, jei ne „pokšt“ garsas. pirma mintį – koja lūžo. palaukiau atsirėmęs į medį kol šiek tiek atlėgo skausmas ir pabandžiau lengvai judėti. pusė velnio, koją skauda, bet pakenčiamai. kelis kartus aštriai nudiegė ir mintis, kad lūžo koja dar labiau sustiprėjo.gerai, kad buvau ne vienas – pagalba buvo po ranka, bet čia dar viena pamoka man:

visada turėti mobilųjį telefoną pagalbai išsikviesti!

kojos traumą patyriau likus ~1,5km iki finišo, kas dar labiau liūdina, bet iš kitos pusės žiūrint, reikėjo sąlyginai nedidelį atstumą paršliaužti. pirmas dalykas parsiradus –  įkalti nimesil, kuris mažina skausmą ir uždegimą. nusiprausiau – koja ties čiurna smarkiai ištino, mėlynių nesimatė. lipti laiptais į viršų pusė bėdos, lipti žemyn – vietomis aštrus skausmas lyg kas durtų. nieko nelieka tik važiuoti į traumatologinį punktą.

bilietėlis pas traumatologą

traumpunkte daktaras abejingai pažiūrėjo, padarė rentgeno nuotraukas – be lūžių, o tas džiugino, bet nors rentgeno nuotraukose nesimatė, daktaras diagnozavo ženklų pėdos raiščių plyšimą, paminėjo net 1cm ir daugiau (turbūt labai blogai) ir paskyrė tokį traumos gydymą:

  • pirmomis dienomis koją šaldyti kiek įmanoma daugiau ir ilgiau – grįžęs namuose koją laikiau šalto vandens vonelėje kol pas nepamėlynavau;
  • koją laikyti aukštai pakėlus;
  • stabilizuoti pėdą naudojant įtvarą arba elastinį bintą;
  • na ir žinoma – kuo mažiau vaikščioti.

pirmadienis, sekanti diena po traumos, kojos sutinimas, nors dar nepilnai, bet jau atslūgęs. neabejingas specialistas mane išklausė, paminkė pėdą, identifikavo skausmo vietas ir po 2 savaičių paskyrė magnetinio rezonanso tyrimą. minkant pėdą nusistebėjo, kad ji laikosi (matyt geras ženklas). miegoti liepė taip pat apsivyniojus elastiniu bintu. pirmas kelias naktis naktį teko keltis iš lovos ir nusivynioti elastinį bintą, nes koją pradėdavo mausti neapsakomai – turiu įtarimą, kad ir per stipriai jį užsivyniodavau.

praėjo lygiai savaitė, vaikščioti jau galiu beveik nešlubuodamas, bet dar saugausi ir labai atsargiai einu. koja ištisai apvyniota elastiniu bintu laukia savo tyrimo datos.

elastiniu bintu apvyniota pėda

dažnas bėgiojimas sapieginėje pradeda kiek įkyrėti, bet trasų įvairumui dar randu išradingumo ir takelių. bekelė mane ramina ir įkvepia, miške nėra monotonijos. tie juokingi lietuviški kalniukai turi nedaug metrų sukilimo, bet ir to mūsų pievose yra pakankamai. man patinka čia pagreitėti, nors tempas ir ne toks kaip bėgant asfaltu ir lygumomis, bet laikas pro ausis švilpia greitai ir neleidžia akims pailsėti, stebint, kad neužmatyta šaka nevirstų kojos išsisukimu arba ridenimusi nuo šlaito. o greičio asfalte kartas nuo karto reikia pagaudyti ir ilgesnį bėgimo žingsnelį prisiminti. kaip tik asfaltas – taip man nėra džiugesio, nes žinau, kad reikės dirbti, kai miške tam pačiam pulsui reikia mažiau pastangų, nei kad bėgant asfaltu. šiandien kaip tik buvo ta diena, kai su plentiniais bateliais kapojau atkarpas, nors dauguma iš vingio parko neišlenda. bet tokiems sunku bekelėje ir su kalniukais draugauti, nors spėčiau, kad jie tokios draugystės ir nesiekia. bet padarius darbą smagu tas asfaltas, nes kitą dieną kojos pačios bėga, nes kitą dieną būna recovery.

truputis lyginamosios medžiagos: 2x1km @4:15 ir šiandien 4x2km @3:45-4:14. reikalas su perspektyva.

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.

kai negaliu minti dviračio, esu linkęs pairkluoti. kai irklavimas negerai, bandau bėgti. o, šį kartą bėgimas tinkama sporto šaka, vadinasi bėgu. kojos visai neformoje su savo niuansais, tai kineziterapeutas bando sureguliuoti eismą. įkyrios tos mankštos, kas dar nežino. tradiciją išlaikau – antradieniais ir ketvirtadieniais atkarpos, kitomis dienomis lengvai. koja dar neina, nors bėgimo forma jau ne nulinė. pace 4:00 dar siekiamybė, o nuo 4:15 prasideda dusimas visomis prasmėmis. reikia daug dirbti su savimi norint pasiekti šį tikslą. planelį galvoje jau susidėliojau, pradėsiu po truputį realizavimo procesą. kitaip nei dviračiuose, dabar jaučiuosi priėjęs savo liepto galą, tada reikia persikrauti ir pradėti iš naujo, nes teoriškai jaučiu kad galiu, bet praktiškai esu per silpnas. maniežas planuose taipogi yra numatytas. commutinu miške, greitį gaudau plente. bekelė džiugina širdį, asfaltas – is a must. dar pasidomėsiu apie bėgimo treniruočių efektyvumą.

plokščias pilvas, top 10 rezultatas, apverstos piramidės forma, dideli bicepsai ar stangus užpakaliukas – nedaugelis iš norų tų, kurie nusprendžia užsiimti sportu. čia reikėtų atsargiai apie tai kalbėti, nes kiti alaus bokalo kilnojimą ir rytinio espanderio prie bandelių minkymą vadina lygiai taip pat ir neteisiais juos vadinti irgi nevertėtų. štai aną dieną man atėjo suvokimas, iš ko susideda yra fizinės formos tikslo siekimas. keli dalykai:

  1. mažiau ryti, o tiksliau – teisinga mityba;
  2. judėjimas – tiek kiek reikia ir kaip reikia;
  3. sugebėti ilsėtis;
  4. per kančias į žvaigždes;
  5. dirbti galva, bet ne vinis ja kalti.

na ir detaliau apie kiekvieną. nesvarbu, kiek ir ko yra valgoma ar iš viso nevalgoma, bet čia yra svarbu svoris kiek mes sveriame. priemonės gali būti įvairiausios, o jos pateisina rezultatą. gebėjimas pasiekti šį tikslą yra labai svarbus, nes jeigu mes jį pasiekiame, pasieksime ir kitus. deja, bet jis ne kiekvienam yra įveikiamas, todėl neįlipę į kalną negalėsime nuo jo ir nusileisti. aš, kaip neįgudęs svorio metikas, kurio valia vis pasiduoda pagundoms, turiu savo receptus:

  • saldumynams ne – kalorijų granata;
  • alkoholiui ne – kalorijų bomba;
  • alkoholiu ne, bet reikia įtampą nuimti – nealkoholinis alus;
  • maistas prieš miegą – tik mažai kaloringas;
  • maistas apskritai – gerti arbatą;
  • tuščias šaldytuvas – geriausia priemonė.

aplinkui – vien treniruočių čempionai, bet varžybų jie nelaimi. sportas yra kariuomenė, kurioje yra tvarka, nuoseklumas ir tikslumas. nemėgstu nestruktūrizuotų treniruočių ir tam yra pagrindas – arba esi treniruočių čempionas, arba džiaugiesi geresniu rezultatas varžybose. o varžybų pasiekimas yra ne kiekybės, o kokybės rezultatas, kaip ir maistas – reikia valgyti ne daug, bet tai, ko reikia ir kiek reikia, kas nėra daug. na, ir rytinės svarstyklės su karčia realybe.

keistas jausmas, kai nori ir gali, bet smegenys sako – gana. tada nusivylęs eini miegoti ir sapnuoti rytojaus krūvio kreivių, arba be saiko nusisportavęs krenti į lovą miegoti tų 6 su trupučiu valandų, kad atsikėlęs vėl galėtum įkalti. tik vat klausimas – iš ko ir kiek? vadovėlinė klasika teigia – mes stiprėjame ilsėdamiesi, tad ir reikia ilsėtis tiek, kiek priklauso.

visiems būna, kad sunku ir jau atplaukia krantai, bet svarbu nepamiršti, kad kitiems irgi krantai atplaukia ir daliai varžovų netgi anksčiau. sporto senbuvių ilgametė patirtis sako, kad varžybos laimimos mokančių kentėti ir jie yra visiškai teisūs. negalėsi kentėti – pasiduosi anksčiau laiko (prieš metus sporto universitete dariausi tyrimą šia tema – kuo skiriasi profesionalūs sportininkai nuo mėgėjų, bet apie tai ne šį kartą).

na ir paskutinis punktas – varžykis su galva. vien tik brutali jėga ant podiumų neužkelia, todėl reikia varžytis protingai. veži grupę – nukratyk, priekyje bėga konkurentai – pasivyk, spurtuok kada tam yra sąlygos o ne aklai, stebėk savo varžovus ir analizuok jų veiksmus, mokėk tylėdamas klausyti, pasinaudok silpnomis jų ir stipriomis savo savybėmis, neatskleisk savo kortų ir t.t. ir pan. trumpai kalbant – galva reikia pasigydyti. jeigu kils minčių kaip – prašau pasidalinti.