Skip to content

Žyma: treniruotė

ir vėl tas asfaltas

dažnas bėgiojimas sapieginėje pradeda kiek įkyrėti, bet trasų įvairumui dar randu išradingumo ir takelių. bekelė mane ramina ir įkvepia, miške nėra monotonijos. tie juokingi lietuviški kalniukai turi nedaug metrų sukilimo, bet ir to mūsų pievose yra pakankamai. man patinka čia pagreitėti, nors tempas ir ne toks kaip bėgant asfaltu ir lygumomis, bet laikas pro ausis švilpia greitai ir neleidžia akims pailsėti, stebint, kad neužmatyta šaka nevirstų kojos išsisukimu arba ridenimusi nuo šlaito. o greičio asfalte kartas nuo karto reikia pagaudyti ir ilgesnį bėgimo žingsnelį prisiminti. kaip tik asfaltas – taip man nėra džiugesio, nes žinau, kad reikės dirbti, kai miške tam pačiam pulsui reikia mažiau pastangų, nei kad bėgant asfaltu. šiandien kaip tik buvo ta diena, kai su plentiniais bateliais kapojau atkarpas, nors dauguma iš vingio parko neišlenda. bet tokiems sunku bekelėje ir su kalniukais draugauti, nors spėčiau, kad jie tokios draugystės ir nesiekia. bet padarius darbą smagu tas asfaltas, nes kitą dieną kojos pačios bėga, nes kitą dieną būna recovery.

truputis lyginamosios medžiagos: 2x1km @4:15 ir šiandien 4x2km @3:45-4:14. reikalas su perspektyva.

Leave a Comment

offseason’o bėgimas

strava turi tokį įkyrų indikatorių, rodantį kiek šiais metais dar nenuveikta nuo optimistinių pavasario planų. 100 bėgimo valandų kaip tik toks siekis ir yra, todėl bėgu. tame tarpe ir kad pabėgčiau nuo dviračių. ką gi, kaip minėjau, tinkamu laiku pasitaikė žmogus, kokio ir tikėjausi, nors tuo netikėjau. trail’as ir ultra man jau senai nedavė ramybės ir tas kirminas ėdė man sveikatą iš vidaus. kodėl gi nepabandžius vien dėl smalsumo ir tuo pačiu susipažinti su bėgimo treniruočių metodika.

prasidėjo pirmadieninis maniežas ir dar 4 dienos gryname ore kas savaitę. gaila, kad tik pirmadieniais mokina kaip teisingai kojas kilnoti, bet tai geriau nei kad visai to nemokintų. atsirado ir naujų kolegų, taip pat bėgiojančių, naujų pašnekesių ir naujų veidų, kurie lygiai taip pat džiugina kaip ir treniruotės. vienu metu man nemažai valandų trūko iki 100-uko, bet tempo planą jau lenkiu. beveik visą savo laiką prabėgu sapieginėje, nes man ten „viskas vietoje“, o ten esantys kalniukai man irgi parankūs mano slaptiems tikslams. taigi va, bėgu kas valandą, kartais trumpiau, savaitgaliais po 2 valandas ant kojų. stravoje periodiškai atsiranda vienas-kitas nepažįstamas sekėjas, kartais net kudos’ą (=like) duoda. kojos jau apšilusios, bet bėgimo formos dar nėra, sapieginėje bėgimo tempas visada labai negreitas. slidinėjimo kalną irgi išbandžiau pagal trenerio nurodymus – būna ir blogiau, bet išgyvenama. prisipirkau batų begalę, visi kampai vien tik bėgimo bateliai, kažkokios moteriškos pirkimo savybės.

taigi va, kapoju atkarpas, tik kam, dašils turbūt tik pavasarį.

Leave a Comment

bėgu bėgu, vėl kažką bet ne kažkas

kai negaliu minti dviračio, esu linkęs pairkluoti. kai irklavimas negerai, bandau bėgti. o, šį kartą bėgimas tinkama sporto šaka, vadinasi bėgu. kojos visai neformoje su savo niuansais, tai kineziterapeutas bando sureguliuoti eismą. įkyrios tos mankštos, kas dar nežino. tradiciją išlaikau – antradieniais ir ketvirtadieniais atkarpos, kitomis dienomis lengvai. koja dar neina, nors bėgimo forma jau ne nulinė. pace 4:00 dar siekiamybė, o nuo 4:15 prasideda dusimas visomis prasmėmis. reikia daug dirbti su savimi norint pasiekti šį tikslą. planelį galvoje jau susidėliojau, pradėsiu po truputį realizavimo procesą. kitaip nei dviračiuose, dabar jaučiuosi priėjęs savo liepto galą, tada reikia persikrauti ir pradėti iš naujo, nes teoriškai jaučiu kad galiu, bet praktiškai esu per silpnas. maniežas planuose taipogi yra numatytas. commutinu miške, greitį gaudau plente. bekelė džiugina širdį, asfaltas – is a must. dar pasidomėsiu apie bėgimo treniruočių efektyvumą.

1 Comment

treniruotės trumpai

plokščias pilvas, top 10 rezultatas, apverstos piramidės forma, dideli bicepsai ar stangus užpakaliukas – nedaugelis iš norų tų, kurie nusprendžia užsiimti sportu. čia reikėtų atsargiai apie tai kalbėti, nes kiti alaus bokalo kilnojimą ir rytinio espanderio prie bandelių minkymą vadina lygiai taip pat ir neteisiais juos vadinti irgi nevertėtų. štai aną dieną man atėjo suvokimas, iš ko susideda yra fizinės formos tikslo siekimas. keli dalykai:

  1. mažiau ryti, o tiksliau – teisinga mityba;
  2. judėjimas – tiek kiek reikia ir kaip reikia;
  3. sugebėti ilsėtis;
  4. per kančias į žvaigždes;
  5. dirbti galva, bet ne vinis ja kalti.

na ir detaliau apie kiekvieną. nesvarbu, kiek ir ko yra valgoma ar iš viso nevalgoma, bet čia yra svarbu svoris kiek mes sveriame. priemonės gali būti įvairiausios, o jos pateisina rezultatą. gebėjimas pasiekti šį tikslą yra labai svarbus, nes jeigu mes jį pasiekiame, pasieksime ir kitus. deja, bet jis ne kiekvienam yra įveikiamas, todėl neįlipę į kalną negalėsime nuo jo ir nusileisti. aš, kaip neįgudęs svorio metikas, kurio valia vis pasiduoda pagundoms, turiu savo receptus:

  • saldumynams ne – kalorijų granata;
  • alkoholiui ne – kalorijų bomba;
  • alkoholiu ne, bet reikia įtampą nuimti – nealkoholinis alus;
  • maistas prieš miegą – tik mažai kaloringas;
  • maistas apskritai – gerti arbatą;
  • tuščias šaldytuvas – geriausia priemonė.

aplinkui – vien treniruočių čempionai, bet varžybų jie nelaimi. sportas yra kariuomenė, kurioje yra tvarka, nuoseklumas ir tikslumas. nemėgstu nestruktūrizuotų treniruočių ir tam yra pagrindas – arba esi treniruočių čempionas, arba džiaugiesi geresniu rezultatas varžybose. o varžybų pasiekimas yra ne kiekybės, o kokybės rezultatas, kaip ir maistas – reikia valgyti ne daug, bet tai, ko reikia ir kiek reikia, kas nėra daug. na, ir rytinės svarstyklės su karčia realybe.

keistas jausmas, kai nori ir gali, bet smegenys sako – gana. tada nusivylęs eini miegoti ir sapnuoti rytojaus krūvio kreivių, arba be saiko nusisportavęs krenti į lovą miegoti tų 6 su trupučiu valandų, kad atsikėlęs vėl galėtum įkalti. tik vat klausimas – iš ko ir kiek? vadovėlinė klasika teigia – mes stiprėjame ilsėdamiesi, tad ir reikia ilsėtis tiek, kiek priklauso.

visiems būna, kad sunku ir jau atplaukia krantai, bet svarbu nepamiršti, kad kitiems irgi krantai atplaukia ir daliai varžovų netgi anksčiau. sporto senbuvių ilgametė patirtis sako, kad varžybos laimimos mokančių kentėti ir jie yra visiškai teisūs. negalėsi kentėti – pasiduosi anksčiau laiko (prieš metus sporto universitete dariausi tyrimą šia tema – kuo skiriasi profesionalūs sportininkai nuo mėgėjų, bet apie tai ne šį kartą).

na ir paskutinis punktas – varžykis su galva. vien tik brutali jėga ant podiumų neužkelia, todėl reikia varžytis protingai. veži grupę – nukratyk, priekyje bėga konkurentai – pasivyk, spurtuok kada tam yra sąlygos o ne aklai, stebėk savo varžovus ir analizuok jų veiksmus, mokėk tylėdamas klausyti, pasinaudok silpnomis jų ir stipriomis savo savybėmis, neatskleisk savo kortų ir t.t. ir pan. trumpai kalbant – galva reikia pasigydyti. jeigu kils minčių kaip – prašau pasidalinti.

2 Comments

hiit: būna sunku

ketvirtadienis, kaip ir antradienis, hiit diena. jau senai nemyniau 1min full out, tai šiandien buvo šoko organizmui diena. neformalus planas buvo 12 pakartojimų, bet ne visada jam lemta išsipildyti. po vakar 1100m sapieginės sukilimo, šiandien koja buvo ne tai kad visai tuščia, bet „padėvėta“. nors jau vakar pulsas buvo įtartinai ramus, šiandien jis taip pat nekilo, bet tai tik faktorius tolimesnei analizei. 1 minutė full out treniruotė tuo pačiu yra ir lengva, ir sunki. ilgesnių nei 60s intervalų daug nedarau, nes nepadarau, o ir nereikia didelio pakartojimų kiekio. prieš savaitę pajutau, kad galiu išsukti +1 sunkesnę pavarą, tai kelio atgal nėra. taip ir minu. pagal pojūtį – pusiau kardanas, pagal kadensą 92, kas yra normos ribose ir kardano užribyje.

taip sunku kaip šiandien jau senai nebuvo ir pirmas kartas, kai paskutines sekundes mindavau užsimerkęs. po minutės „tapkė-dugnas“, 2 minutės poilsio, per kurias reikia atgauti kvėpavimą ir grįžti į normalią veido formą. pirmosios poilsio sekundės skirtos nekontroliuojamoms seilėms iš burnos ant žemės tįsti, kai sugebi tik bukai stebėti šį faktą, nesugebėdamas jų nei nuryti, nei išspjauti, nes būsena tokia, kad nesugebi nieko, laikaisi už dviračio kad nenukristum. sąmonei grįžus į kūną, privalai rasti argumentų save pagirti už pastangas ir rasti motyvų toliau kapoti, nes taip reikia. 6 kartai – užteks, bet nuo 6 iki 8 visai nedaug, o kai yra 8, tai 10 juk apvalus skaičius – ir tokia motyvacija veikia, bet 8 kartai šį kartą buvo daugiau nei pakankamai. nepilna 2-jų minučių poilsio dvejonė ar minti 9-ą kartą, ar stabdyti arklius, baigiasi paskutinėmis sekundėmis ir šį kartą laimi „nuvarytus arklius nušauna“. nors jau buvo „pramušę“, sapieginė šį kartą laimėjo, o 2 iš eilės sunkios treniruotės nėra efektyvu.

tas džiaugsmas po intervalų atsimynus, kai kiaurai nuo prakaito šlapiomis kojinėmis šlepsi į vonią praustis ir po dušo krentiant kilimėlio daryti tempimo pratimų, po kurių – miegoti. tas beprotiškai fantastiškas jausmas, kai galvai dar nepasiekus pagalvės tu jau miegi. miegi ir stiprėji. ir px kiek tų watų buvo šiandien prisukta. šiandien buvo lygiosios, bet kitą kartą aš nepasiduosiu!

Leave a Comment