varžybos

buvau suplanavęs imti juodšilių duatloną, normaliai ir pilną – bėgti, minti ir vėl bėgti, bet likimas pakišo koją. koja jau šiek tiek apgydyta, mynimui beveik netrukdo, tai su kolega bėgiku nusprendžiau sudalyvauti estafetėje. kadangi bėgti aš negaliu, tai man teko minti. nors praeitais metais praleidau šias varžybas, bet prieš tai 2 metus dalyvavau, tai ir šį kartą tradicija buvo savo eiga numinti iki vietos ir grįžti atgal – valanda pirmyn ir valanda atgalios, neskaitant pačių varžybų. oras šiandien buvo na ne tas žodis koks šaltas – važiuojant termometras rodė šilčiausią +3 laipsnių šilumą, o vėjas savęs netaupė. varžybų išvakarėse buvo lengvas tempo 3 valandų saulėtekyje mynimas ir dar valanda transportavimuisi namai-darbas-namai, taigi vakare nulūžau greitai ir be dejonių. negana to, saulėtekyje irgi buvo kiek per vėsu mano apsirengimui. taigi iš vakaro padarius mynimo apšilimą, ryte su kolega dviratininku vėsiai numynėme į duatlono starto vietą.

startas duotas, laukiu savo porininko. koja medinė, guminė ir dar ledinė. išminu į trasą. organizmas reaguoja keistai ir nestabiliai – pavarą lyg išsuku lyg ir nelabai, plaučiai kažkaip buksuoja, koja nesisuka, tempas svyruoja, nėra dinamiškumo ir pan. nėra ko norėti, kai šiais metais esu numynęs tik 60 valandų, kai prieš mėnesį savaitę pamyniau ispanijoje ir prieš varžybas 2 savaites lietuvoje. o kur dar kojos trauma ir savaitė visiškai be jokios fizinės veiklos. taip pat akivaizdus varžybinių kilometrų trūkumas ir organizmas nėra adaptuotas tokiems krūviams. ištvermė dar pusėtinai – valandai užteko, bet dvejoms – abejoju. bet tas 2 savaites vidutiniškai renku po 12 valandų mynimo 5 kartus per savaitę. atrodo įkvepiančiai.

otepää, müük, tallinn, eesti ir kt. – taip, tai estija. rečiau nei mūsuose apgyvendintas kraštas su aplink žiojinčiais pelkynais, mandagiais gyventojais ir raidžių švaistymu. 10 gyvenimo dienų tame krašte buvo sunkus išbandymas mano inkstams, kepenims, skaudančiai galvai ir nusportuotoms kojoms. visą šią sporto stovyklos avantiūrą galima pradėti nuo to tartu dviračių maratono, kurio startas otepaa miestelyje, o finišas elva gyvenvietėje, t.y. kalbant skaičiais 30km nuo tartu. tolokai iki pavadinimo. beveik panašiai ir su haanja neriedančių pievų varžybomis, kur startuojama ir finišuojama voru mieste, kuris yra 15km nuo pavadinimo, tik šį kartą bent trasą per tą haanją eina. estiška logika su geru varžybų organizavimu ir nepriekaištingu trasų žymėjimu. o raidžių jie netaupo beveik visur ir mano suvalkiečio akys tai pastebi – jų raidės, jų daržas. žmonės ten gyvena mandagūs – pavieniai sutikti žmonės labinasi, net ir tie, kurie mano bomžais buvo palaikyti. matys apgaulingai jie rengiasi. tame kaime kur gyvenau visi sveikinosi. aplink jį 30km spinduliu dominuoja avys, kai mes kultivuojame galvijus. daug ten tų avių, visur elektriniai piemenys, užtat grįžus lietuvon akis bado karvės su grandinėmis ir gyromis prie jų. daug tų avių, namukų ir ežerų ir tas suprantama, nes aplink ten vienos pelkės. namukai nuo mūsiškių skiriasi langų apvadais ir stogais, kurie padaryti iš medinių lentelių arba šiaudų. dauguma tokių stogų. automobilių eismas nedidelis, net ir tartu mieste, kuris yra 2-as pagal dydį estijoje. alus skanus, maistas geras. kas dar svarbaus iš estiško kaimo? aplankyti šūdkaimiai turi savo sporto stadionus, krepšinio ir teniso aikšteles. visi jie sujungti dviračių takais, plotis kaip automobilinio kelio viena juosta. dviračių prirakintų nemačiau – numesta ir tiek. skanūs ledai, kurių skonių pas mus nėra. raudonas vynas gerai į galvą kala, ypač po 2,5 butelio – oktoberfest repeticija vynu. žolė visur nupjauta, asfaltuoti ir žvyro keliai geri, vairuotojai mandagūs. gal tiek žinių.

ką gi, praėjo tos 2 vietoj 3-jų poilsio nuo sporto savaičių, ir aš pradėjau kažką mąstyti. treneris eilinį kartą išrašė pyzdalgino, bet gyvenimas tai ne vien rezultatas ir tvarka. kol dar neprasidėjo dviračio sezonas, dėl kurio aš nesu tikras ar noriu jame dalyvauti, pagalvojęs iki tol nusprendžiau užsiimti kuo aktyvesne veikla ir apsistojau ties irklavimu, bėgimu, skvošu ir sporto sale. žinoma, nepamirštant mankštelių.

kad nebūtų 1 žingsnis pirmyn ir 2 atgal, stengiuosi neperlenkti lazdos, nors intensyvumas sako ką kitą, tai bent kiekį riboju. pirmadienį garaže bandžiau naujas stakles, antradienį laikiau raketę, o štai trečiadienis buvo intensyvus – 70 minučių reikalų 157 vidutiniu pulsu bėgant naktinį trail’ą verkiuose. įvairumas man patinka, o kartais reikia būti kantriam ir nematyti pulso. nauji laipteliai prie vandens malūno yra tai ko reikia – tinkamo dydžio ir per didelio kiekio. per didelio gerąja prasme – lengva niekada nebūna, būna tik greičiau. atkentėjau aš juos, buvo gera treniruotė. o bėgant tiek pirmyn, tiek ir atgal, dirbau su bėgimo kadensu, kuris pas mane žemo lygio. supratau, kad reikės įdėti ne vieną bėgimo valandą šiam parametrui pagerinti. ketvirtadienį reikėjo kažko ramaus ir tam puikiai tiko 10km irklavimas beveik ramiu 120bpm pulsu – smagu dirbti ne tik fizinį darbą, bet ir daryti jį techniškai, ką aš ir dariau. penktadienis – pragaras darbe, tai sporto salė nuplaukė, o irkluoti jau buvo vėlu – kaip ponas treneris sakė, po 20 val. geriau nieko nesportinti, tai radau sau pasiteisinimą. bėgti tą dieną nenorėjau, nes šeštadienį varžybos, o irkluoti dar po antradienio skvošo rankos nesikilnojo, tik kabėjo. valandą kieme praėjau ir gana prieš miegą. šeštadienis – ūsai bėga: trail bėgimas aplink 3-jų kryžių kalną su laiptukais, minimum 4 kartai ir likę labdaros bėgimas kovai su vėžiu. ir vėl laiptukai – kaip ir trečiadienį, ant jų visi ir aiškinosi kas pas ką ilgesnis, o laiptukai ten nepatogūs – kiekvieną bėgant per žemi, kas antrą – per aukšti. nors bėgimo ten mažai, nuo 2-o rato vidurio man buvo tik ėjimas, kartais kas 2, kartais kas 1 laiptuką. bet treniruotė superinė. aišku, viršūnėje bėgti į apačią smagu, bet tik iš pirmo žvilgsnio – reikia mokėti. pirmą ratą kojų pirštus „prirėmiau“ prie bėgimo batelių priekio, kiti ratai jau geriau – tiek greičio, tiek komforto prasme. irgi treniruotė. bėgimo varžybose visada pulsas būna debesyse, tai planas važiuoti po pietų į treką buvo paliktos ateičiai – šiandien būtų buvę per daug. mano dažnai bloga savybė – per savaitgali atsportuoti savaitės bėgyje praleistas treniruotes.

poilsis – dalis treniruočių!

po ūsų bėgimo – 3 valandos out ant sofos. sekmadienis bus skirtas didesniam aktyvių valandų kiekiui, bet neintensyvių – ėjimas, skvošas ir sporto salė, kurios jau pasiilgau.

šiandien virš 10k žmonių vilniuje džiaugėsi bėgimo švente, bandžiau džiaugtis ir aš. kai aplinkui visi aikčioja super-puper renginiu, aš linkęs pastebėti taisytinas vietas, kurių tiesiog privalo nebūti. maratono ir pusmaratonio startas 9:00 atrodo ankstokai, bet iš tiesų puikus laikas nesugadinant viso sekmadienio poilsio. lyginant su praeitais metais, manau teisingas sprendimas buvo ilgųjų distancijų pradžią nuo visų likusių, vien todėl, kad būtų galima startuoti ne po keletos minučių ir pusę valandos nesigrūsti bėgikų kamščiuose (bet minusai kitoje vietoje išlindo). sunku anksti keltis, bet verta.

tai štai, startas ir po minutės pajudu ir aš – lengvai, beveik einant, nes bėgikų kolona lėtai tįsta. ant mindaugo tilto jau galima bėgti, skaitau ne taip jau ir vėlai (gerai, kad stovėjau koks 100 metrų nuo starto). mano tikslas – 5 min/km „pace“ bėgimo tempas, nes išvakarėse dar apturėjau atskiro starto dviračių lenktynes. neišsitaškiau, bet spausti tapkės nebuvo prasmės – glikogeno atsargos apsekusios, o ir aš nesijaučiau labai pasiruošęs bėgti pusmaratonį. tai štai, aš bėgau pusės maratono distanciją, vadinasi 21,098 km. pradedant nuo pradžių, sekmadienį aš planavau obuolius kaime skinti, bet gavosi taip, kad mane nemokamai užregistravo bėgimui, tai obuolius teko palikti puvimui, deja.

bėgimo dieną svarstyklės parodė nenormalius skaičius, kas ir buvo pirmoji indikacija man, kad kažkas negerai – vis tik išvakarėse geriau valgyti labai labai saikingai ir tik patikrintą maistą, o ne skanius armėniškus šašlykus. ryte maksimaliai išsituštinau, o nuo maisto susilaikiau, užkandau tik bananą ir išvykau į starto vietą. vietoje apšilimas ir visa kita ir aš jau laukiu bėgimo pradžios.

startas, ėjimas, ėjimas-bėgimas, bėgimas ristele, bėgimas. iriuosi į priekį, pulso nežiūriu, man aktualus tik tempas (angl. pace). nuo pačios pradžios pilvo srityje jaučiu kliuksėjimą, kas reiškia:

  1. skrandis pilnas maisto – atkrenta, nes ryte beveik nieko nevalgiau;
  2. subinė pilna šūdo (nereikia maišyti su kelnėmis).

pirmieji 5 km kliuksėjimo dar buvo ignoruojami, vėliau tas reikalas pradėjo erzinti. bėgu vilniaus parke. wc horizonte nė vieno nesimato, o gėrimų punktai kaip diena ir naktis – vieni nusiaubti kaip po karo ir pribėgus nė vienos stiklinės su vandeniu nėra, kiti gi pilni vandens ir bėgikų net nepaliesti. linkstu link tos nuomonės, kad vieni pilstytojai geriau su savo darbu susitvarkė, o kitiems buvo arba giliai širdyje, arba trūko personalo, arba dar kažkas. bet faktas toks – gerti nebuvo bent 2-ose girdyklose. kadangi visame vingio parke bėgikams nebuvo wc, tai vaikinai šlapinosi bele kur labai nenuklysdami nuo trasos, merginoms buvo sunkiau. apibendrinus, parkas buvo numyžtas, o man tik mintys kaip čia slibiną rudį išleidus, bet tikiuosi sulaukti wc kabinos. 14 km ir bėgu jau gedimino pr., tempas krenta, ūpas jau senai dingęs, tikslas perorientuotas į tuštinimosi reikalą. vos ne vos dasitraukiau iki kavinės gedimino pr. ir ten jau pritūpiau – gamta aukščiau už mūsų norus. 4 minutės reikalų ir lengvas bėgu toliau – niekas nesikarto. prarastą tempą greitai atstačiau, dasitraukiau ir iki tų, kuriuos paleidau bėgdamas. vis tik smagu lenkti. pirmas sutiktas wc buvo 17-ame kilometre ir dar vienas taškas 19-ame. logikos kiauras nulis, už tai organizatoriams riebus rudas minusas. prie rotušės žmonių buvo debesys, supratau, kad bėga trumpesnių distancijų bėgikai. teko laviruoti tarp jų, nors būtų buvo smagu bėgti tiesiai ir saugiai (vėlesnio jų starto rezultatas). taip ramiai su pace 5:00 ir pabaigiau pusės maratono distanciją, gale užfinišuoti nebuvo jokio tikslo. atitinkamai ir rezultatai – laikas 1:43:36, širdies pulso vidurkis 153, maksimalus 164. tai buvo išbandymas mano naujiems bėgimo bateliams asics gel-kayano 19, bet apie tai jau kita istorija.

na ir žinoma finišavus 20 minučių medalio laukimas buvo tikrai ne tai, kas pakelia bėgikui nuotaiką ir ūpą.

pasitaikydavo, kad jau itin reti mano užgėrimai, ryte atsiliepdavo veidrodžiui, kuriame būdavo patižęs tipas pajuodusiais paakiais. tai vadinama pagiriomis. vaizdelis pobaisis, bet reikia eiti į darbą personalo gąsdinti. kitą dieną viskas daugmaž vietoje, gyvenimas tęsiasi. visa tai turi logišką pagrindą, kai vakare kilnojamas bokalas, bet kai toks atsikeli po blaivaus vakaro, tai darosi neramu. negana to, tuo tas rytas neapsiribojo.

rytas po varžybų prasidėjo nuo vakaro, kai išvakarėse jau po varžybų skrandis keistai urzgė ir iš lėto pūtėsi, nors maisto persirijimo nebuvo. vakare, prieš miegą, skrandį palepinau mezym tablete, dėl viso pikto, ir ėjau ilsėtis. ta naktis man prailgo, nes pilvas pūtėsi ir aš lyg balionas paryčiais kabėjau palubėje. baltoji gulbė man nepagelbėjo, nes nebuvo kuo ją maitinti. neramaus miego naktis ir rytinis veidrodis buvo trumpi – paakiai juodavo ir dar labiau temdė mano bemiegę nuotaiką. prie to pačio dar pilvą stipriai skaudėjo. bus bėdos.

ne pats geriausias pirmadienio rytas prasidėjo endoskopija – nelabai miela procedūra tokioje konsistencijoje. vėliau echoskopija, kraujo tyrimai. tą dieną džiaugiausi išvengęs kolonoskopijos, bet jos data sparčiai artėja (dėl savo paties sveikatos). džiūvėsių dieta su vandeniu. antradienio rytas prasidėjo identiškai – pamėlę paakiai ir pilvo skausmas, dėl kurio pusę nakties nemiegojau. beveik -4 kg rezultato taip pat nedavė. vizitas pas gastroenterologą, chirurgą ir vaistinės apyvartos padidinimas 170 lt. labai nesiplečiant – padidėjusios kepenys ir blogi kepenų kai kurių tyrimų rezultatai, vadinasi kepenys padarė atboi.bet kaip visada yra dar ir bet – skaudėjo man tai ne pilvą, o pilvo apačią, o ten tai ne kepenys, o jau žarnynas, kurie vienas su kitu susiję. gerai, kad aišku, kas čia pas mane negaluoja, bet reikia rasti ir priežastis, o jos, ne tik mano vieno galva, yra šios:

  • įtampa, stresas, pervargimas ir nedamiegojimas;
  • fizinis nuovargis;
  • sporto papildai – aminorūgštys, angliavandeniai ir gliutaminas. manau, kad čia pagrindinė mano negalavimų priežastis, t.y. apsinuodijimas jais.

paskutiniai keli mėnesiai man buvo intensyvūs – ypač daug treniruočių dviračiu, bėgiojant ir lankantis sporto klube, varžybos kiekvieną savaitgalį, o paskutinius 2, net po 2-3 per savaitgalį. nepaslaptis, kad tuo metu vartojau ne vien tik vandenį. įdėmiau pasiskaičius apie aminorūgštis ir angliavandenius (kalbu apie sportinius papildus), radau ir šalutinį jų poveikį, nors visur taip gražiai ir tik teigiamai apie juos rašo. o poveikis toks – didelis kepenų ir inkstų apkrovimas.

pavartojus receptus, tame tarpe ir essentiale forte, situacija pradėjo lėtai taisytis į gerąją pusę – po dviejų dienų pilvo srities apačios skausmas pradėjo lėtai lėtai mažėti, o po 5-ių dienų beveik dingo. praėjus savaitei ratilai po akimis dar likę, nors savijauta jau gera ir naktimis galiu miegoti.

atsikočiojau. padariau išvadas dėl sportinių papildų vartojimo.