velomanai

pastaruoju metu net keletą gerų minčių subrandinau, liko kalnas didelių smulkmenų ir būtų lyg ir realu. matyt, šios savaitės būsimas fail’as paskatino vėl atgauti džiugesį širdyje. kai kurios mintys realios, kita dalis – beprotystės išraiška.

  • pirma gera beprotiška mintis yra 1000 km dviračiu aplink lietuvą… per savaitę. savaitė į dienos pabaigą prisiklijavo, kad neatrodytų viskas taip paprasta. nuojauta sako, kad po 150 km per dieną važiuojant, 2-ą dieną nebus techninių galimybių ant balnelio atsisėsti. be kita ko, šiam užmojui realizuoti yra reikalingas didesnis bepročių kiekis. lėtesnė alternatyva yra velomanų organizuojama kelionė aplink lietuvą.
  • dar vienas sprendimas – mėnuo atostogų. kad atostogos būtų atostogos.
  • plentinio dviračio pirkimo procesas jau pajudėjo, bet rudeniop norėtųsi ir 29’nerio.

mislyju toliau.

taip taip, iškeičiau keletą alaus butelių į važiavimą dviračiu, kas nesutrukdė lietuvos rinktinei laimėti pasaulio krepšinio čempionų bronzos medalius. oras šiandien buvo nuostabus, lauke debesuota ir +20 šilumos. buvau jau spjovęs į šiandienos treniruotę ir pasirinkęs lengvą riedėjimą mieste, bet eigoje persigalvojau, o ir prisipompavęs šiandien buvau – lengvas angliavandenių tirpalas ir acetyl l-karnitinas artėjančiam sezono uždarymui. prakaitas šiandien liejosi laisvai, beveik kaip ir vasarą, o tai motyvavo dar labiau pasitempti ir pedaliuoti toliau.

gariūnų kalnas parodė visus faktus apie mano fizinę būseną ir maloniai mane nustebino – tik beveik 3% formos praradimas, juo labiau, kai paskutinė treniruotė buvo prieš beveik 2 savaites ir šiandien svoris mano didesnis. laikas neprailgo, buvo gera jo realizacija. rugsėjį važinėju su ilga dviratininko apranga, o ir antbačius įsisavinau, tik kad tie vaude mokasinai yra gaidis, nes prieš 3-ią kartą naudojant pastebėjau, kad viena siūlė jau prairus – tapšnojau aš ant tokios kokybės.

pridedu šiandienos važiavimo matavimus:

šiandien dar dirbau ir prie šiokios-tokios technikos:

  • stabdymas – 2-ame rate vos nenuriedėjau į pievą, kituose buvau apdairesnis, stabdydavau vis arčiau ir arčiau rato apsisukimo vietos;
  • posūkio išėmimas – vis dar laikau atsargumo rezervą, kurį po truputį mažinu.

grįždamas dar ir tautį iš velomanų su draugais grįžtantį sutikau, persimetėme keletu žodžių – kol orai leidžia, reikia mėgautis šia dvirate priemone.

nors oro temperatūra dieną nukrito iki +15 laipsnių šilumos, važiavimo komfortą tai įtakojo tiek teigiamai, tiek ir neigiamai. vienas iš tų neigiamų dalykų yra tas, kad važiuojant dviračiu vėjas kiaurai pučia per mano dviratininko batuose esančias ventiliacines angas, dėl ko pradeda šalti galūnės – kojų pėdos. pamenu per discovery rodytą mythbusters laidą, kuri patvirtino, kad žmogus viso kūno temperatūrą praranda (atvėsta) per galūnes – kojas, rankas ir galvą, todėl šias kūno dalis pirmiausia reikia apsaugoti nuo šalčio. labiau patyrę dviratininkai iš velomanai.lt užrekomendavo antbačius aka mokasinus, apie kurių egzistavimą aš net žalio supratimo neturėjau ir kuriuos išbandžiau kelionėje į žeimių dvarą.

šis išradimas ir man atradimas patiko. mokasinai yra nes kas kita, kaip iš tos pačios neperpučiamos medžiagos padarytos kojinės batams, o šiluma kojose išsilaiko todėl, kad niekas ten nepučia – kaip guminiuose. mažas svoris ir super geras efektas mane nustebino, ko iš ties nesitikėjau. mokasinai pado neturi, kad dviratininko bateliuose esantys fiksatoriai galėtų pasiekti pedaluose esančius fiksatorius. aukštas šio apavo „liemuo“ dengia kojų kauliukus ir buvusį atvirą odos lopinėlį tarp ilgos aprangos kelnių ir kojinių. kitas šio apavo momentas – dviratininkas su jais atrodo kaip tikras džigitas, rimtas dviračių sporto meistras ir su tokia batų avalyne greitis ne mažiau kaip 30 km/val. priklauso ir iškelta nosis. tokį greitį palaikyti dar galiu, dėl džigitizmo pačiam paglosto savimeilę, o dėl iškeltos nosies niekaip nesigauna, nes tada vėjas sprandą pučia, o ir važiavimo kelio nesimato.

šitie vaude antbačiai man kainavo 128 lt, kurie nėra pašiltinti, jie skirti tik nuo vėjo apsaugoti. grynai žiemai būna tokie patys, bet su šilta medžiaga viduje, taip pat mokasinai būna ir nuo lietaus bei skirti ne tik sportinei dviračių avalynei, bet ir paprastiems batams. kas mėgsta važinėti rudenį ir kuriems šala kojos, tikrai rekomenduoju – nepasigailėsite.

tai štai, užsiregistravau į velomanai.lt – dviračių mėgėjų klubą. diskusijų daug čia neverda, bet ir visai mirusiu forumu jo nepavadinsi – kauniečiai reiškiasi, vilniečiai gan neaktyviai reaguoja. šiek tiek pasiskaitęs ir aš, kaip naujokas dviračių srityje, bandau diskutuoti, bet mano post’ai sulaukia gana greitos ir man keistos senbuvių reakcijos:

  • užuominos apie nelietuviškų žodžių rašymą ir bandymas pašiepti – mano galva, galima ir gražiai pasakyti, o ne bandant tyčiotis – tokios teisės jiems niekas nesuteikė;
  • supratau, kad forumo taisyklių laikymasis yra prioritetas nr. 1 – ne dviračiai, bet taisyklės čia yra iškeliama aukščiau visko. jų puslapis, idėja, jų ir taisyklės ir aš čia neprieštarauju, nors galiu turėti ir kitokią nuomonę, bet gal dviračiai ir viskas, kas su jais susiję, turėtų būti su aukštesniu prioritetu?
  • su aukštesniu punktu susijęs ir naujų temų rašymas – administratoriams atrodo, kad jos ne į temą, ne tokios arba dar kažkokios priežastys, kurios man taip ir lieka nežinomos, kai dingsta tavo užvesta tema. paieška naudotis moku, bet kad ji negelbsti – noras gauti informaciją lieka neišpildytas.
  • dėl taisyklių laikymosi gavau asmeninę žinutę, bet daug vėliau, nei tikėjausi. bet gavau.

gyvai susitikęs su keletu velomanų kauniečių jie man paliko šiltą įspūdį, kaip ir keletas vilniečių, su kuriais susipažinau. matyt, kad normalūs žmonės ir elgiasi atsakingai ir velomanai.lt diskusijų forume neužsiima asmeninių problemų paieška ar asmeninės realizacijos paieškomis.

man patinka bendrauti su šiltais žmonėmis, padėti jiems kuo galiu ir pačiam sulaukti iš jų pagalbos, bet noras dalintis turi būti abipusis, kaip ir futbolas žaidžiamas ne į vienus vartus, o į dvejus. čia ne mano paverkšlenimas, nei prieš vieną iš velomanų nieko blogo neturiu, turiu tik savo nuomonę jų atžvilgiu.

mano gyvenime labai mažai šeštadienių, per kuriuos kelčiausi 7:00 val., o šiandieninis – vienas iš jų. man net pačiam nesitiki, kad taip anksti atsikėliau, o 7:30 jau važiavau dviračiu. maršrutas buvo suplanuotas toks: vilnius-sudervė-vievis ir jeigu pavyks – žiežmariai. pavyko. nors sinoptikai dieną ir prognozavo didelius karščius, iki ryte oras buvo teisingas dviračiu važiuoti ir kentėtinas iki pietų. iki žiežmarių greitai  davažiavau – vėjas į nugarą darė savo, todėl vidutinis mano greitis buvo 34 km/val. kauniečiai išvažiavo ~8:15 val.

visos šios kelionės priežastis – velomanų kelionė į vilnių apžiūrėti velomaratono trasos. gera mintis juos pasitikti pusiaukelėje, t.y. elektrėnuose, bet kadangi anksčiau išvažiavau, tai pusiaukelėje buvau taip pat anksčiau, o kad nestovėti be reikalo, judėjau kauno link – susitikimo pačiuose žiežmariuose.  tai buvo mano pirmasis priartėjimas dviračiu prie kauno. kauniečių buvo 7 žmogeliukai, iš jų viena mergina. iš vilniečių buvau vienas, bet vilniuje prisijungė dar 2, kas buvo šaunu. mūsų važiavimo tempas buvo lėtesnis, nes važiuoti teko prieš vėją, o ir ne visų dviračiai buvo plentiniai, todėl teko prie jų prisitaikyti – komandinis važiavimas.

su pertraukėle vievyje, vilniuje buvome 12:00 val., kur prie mūsų prisijungė šarūnas (aka sar). iki šios stotelės aš jau buvau numynęs 123 km. atsigaivinę gėrimais važiavome link velomaratono trasos, kur ją neskubėdami ir apvažiavome. varžybų trasos pagrindiniai minusai:

  • grindinys vrublevskio g., kur tarp grindinio trinkelių plentinio dviračio ratai net lenda;
  • aštrūs, 90 laipsnių ir didesni slidūs posūkiai ant trinkelių – šiose vietose reikia būti itin dėmesingam ir atidžiam.

po trasos vilnietis šarūnas visiems parodė kebabinę prie profsąjungų rūmų – ačiū jam už tai. pasistiprinę mes čia sulaukėme ir dar vieno vilniaus atstovo – kristinos. pailsėję pravažiavome užupį, buvome virš užupio esančioje apžvalgos aikštelėje, o po to – į geležinkelio stotį, kur kauniečiai už 25,3 lt patys su savo dviračiais draugais išriedėjo moderniu ir greitu traukiniu namo.

16:00 val., o namo dar nesinori. dviračio spidometras rodo 144 km, tai iki 200 km ne tiek jau ir daug beliko, o lauke laaaaaabai karšta. kaip bebūtų keista, jėgų dar turiu ir bandau siekti 200 km ribos, nors tikrai negalvojau, kad sieksiu tokiu būdu. jėgų, manau, turėjau todėl, kad iki vilniaus nevažiavome greitu tempu, nors man ir norėjosi.

mintį važiuoti iki trakų momentaliai atmečiau, nes kelias visą laiką saulėje + man jis nepatinka. pasirinkau atkarpą vilkpėdė-savanorių pr.-titnago g.-gariūnų viadukas ir vėl atgal, o toks ratukas sudaro 13 km. ši atkarpa man labai gerai žinoma, beveik kasdienė, o ją pasirinkau ir todėl, kad vakare didžioji titnago g. dalis yra pavėsyje – abi važiavimo pusės.

tokių ratukų be sustojimo padariau 3 (3 x 13 = 39 km), o po to teko sustoti ir pasitaisyti kojinę-bumerangą, nes siūlė ant piršto užsisuko ir pradėjo nesmagiai ir skaudžiai spausti. užtvirtinimui dar vieną ratą apsukau, 4-ą, viso 52 km šioje atkarpoje ir grįžtant jau turėjau surinkęs 202 km.besukdamas ratus kilstelėjau bendrą greičio vidurkį, nes greitis vietomis buvo 40 km/val., nors tam tikrose atkarpose jis buvo tik 25 km/val.

mieste lengvai kruizinau 15-20 km/val. greičiu, nes buvo out’as – teko pagulėti prie valdovų rūmų ir pailsėti. šiek tiek atsigavau ir patraukiau namo. kojoms didelio nuovargio nejaučiu, nugara taip pat atlaikė, skauda rankų riešus, o vaizdas šiek tiek vėluoja – toks tas mano nuovargis šiandien.

statistika: ant dviračio užsėdau 7:30, 5 namus įžengiau 20:30, vadinasi šiandien dviračiui skyriau 13 valandų (!) dėmesio.  įveiktas 217,92 km atstumas – man pirmasis gyvenime toks dienos atstumas, vidutinis greitis 26,9 km/val., maksimalus 59,3 km/val., važiavimas dviračiu 8:04 val. skysčių šiandien išgėriau belekiek – preliminariais skaičiavimais ~7 litrus, suvalgiau vieną mažą kebabą, 3 x hematogenus ir ryte pusę duonos riekės su keliais griežinėliais lašinių. svoris prieš kelionę 82,7 kg, grįžus – 78,5 kg.

labai ačiū visiems važiavusiems kauniečiams už tokią puikią pramogą, vilniečiams už kompaniją, o sauliui ir gyčiui už tarpusavio meilę ir gerą humorą.

mūsų kelionės fotoįspūdžiai gyčio ir giedrės akimis. o čia – aš.