velomaratonas

prieš dailiąją lytį aš neturiu nieko prieš, bet man šios varžybos sporto grupėje buvo daugiau negu ištežęs ir priminė šiemetinį plento sezono atidarymą kenoje. lyg tyčia iš vakaro nebuvo motyvacijos dalyvauti varžybose, bet vis užkliūdavau už argumentų važiuoti: kauno maratoną, tikrąja to žodžio prasme, pratingėjau, o praeitais metais mano dalyvavimas vilniaus velomaratone baigėsi 7-iais ratais ir nebaigta distancija, o paskaičius varžybų reglamentą tapo aišku, kad šie metai man paskutiniai v21 grupėje. už akie užkliuvo informacija, kad išvakarėse starto numerį galima atsiiimti net iki 22 val., tai teko dar ir iki jo prasieiti ir pasiimti.

kaip jau tapo tradicija, ryte arbata ir sumuštiniai su fermentuotu sūriu bei oro žvalgybos. reikėjo važiuoti, nors iš vakaro dar svarsčiau galimybę plento treniruotei. neatkalbėjo manęs ir išvakarėse ant rolerių praleista valanda. atsidusau ir pradėjau krautis iš vakaro išskalbtą sporto, nors džiaugiausi, kad vis tik aš turiu galimybę rinktis, o profesionalūs dviratininkai – nebe. susikroviau ir išvažiavau.

automobilių stovėjimo aikštelėje ramiai ir neskubėdamas persirengiau ir išriedėjau ramiai prasukti varžybų trasos apžvalgos ratuko. prasidėjo pirmi nusivylimai:

  • organizatorių remėjų bmw automobiliai pilnai stengėsi pateisinti įžūlių ir chamų vairuotojų įvaizdį blaškydamiesi per juostas ir apsisukinėdami ne tik kad posūkių nerodydami, bet ir uždarantys pravažiavus gedimino pr. važiuojantiems dviratininkams;
  • po mėgėjų starto visoje trasoje voliojosi tiek tušti, tiek ir pilni mineralinio vandens plastikiniai buteliukai ir nebuko kam pasirūpinti juos nurenkant nuo kelio užtikrinant sporto grupės dalyvių saugumą. prie uždarytų kelių esantys organizatorių žmonės abejingai žiūrėjo į šalia jų besivoliojantį plastiką. prie barclay’s visas kelias buvo nusėtas kamštelių nuo mineralinio vandens;
  • didelių duobių ir šulinio dangčių neuždažysi, tad kelias priminė labiau kauno gatves, o ne varžyboms skirtą trasą. kažkiek gelbėjo prie mindaugo tilto užpilti grindinio tarpai, kur be vargo lysdavo plentinio dviračio ratas;
  • užmatytų 3-jų tualeto būdelių >7000 dalyvių buvo, švelniai tariant, buvo lašas jūroje – pataupyta smarkiai ne vietoje, o bent kelių wc vietų buvimas išorinėje trasos pusėje būtų sumažinęs trasą kertančių žmonių kiekį.

mano numeris buvo apgailėtinai didelio skaičiaus ir tas man kėlė nuotaiką. starto vietoje su kolegomis smagiai pokštavome ir juokavome, tad nusiteikimas varžyboms buvo su šypsena. prezidentės šūvis ir mes išminame.spausti labai smarkiai neina, nes aplinkui dviratininkų košė ir priekin pralįsti nelabai yra pro kur. pradžia kaip visada siaura ir retėjant grupei bandau užsikabinti tolstančios grupės likučių. pirmas ratas prašvilpia lyg vėjas, o 2-ame rate posūkiuose pametu savo grupę ir dar su vienu kolega bandome sukti dviese. 2-ame rate žvėryne nepastebėjęs taip lupau į šulinio duobę, kad net sėdynė į priekį nulinko, todėl visus likusius ratus teko ant jos čiuožinėti. taip mes pasikeisdami prasukame 3-etą ratų, tik garbės ir dėmesio ištroškęs mano kompanjonas prieš posūkį mane aplenkdavo, kad finišuotų pirmas.

флаг ему в руки

dviese mūsų tempas nepakankamas, tad mus pasiveja kita, didelė grupė – visa banda dviratininkų.paskendau toje minioje ir srovė mane nešė toliau. gan greitai supratau, kad tempas mūsų yra gan lėtas. mano jausmą sustiprino ir kai kurie grupėje esantys dviratininkai, keleto kurių pajėgumą aš žinojau. ramiai apsuktas ratas minčių dėliojimui po kurio aš priėjau išvadą, kad jeigu varžybos nevykusios (tam tikra prasme žiūrint), tai reikia bent treniruotę pasidaryti. aš ir dar vienas-kitas apsiėmėme pakaitomis vesti visą grupę, nes daugiau norinčiųjų nebuvo, o jeigu būtume radę dar bent keletą pajėgesnių ir turinčių motyvą dviratininkų, neabejoju, kad būtume atitrūkę. grupės vedimas turi savo privalumų, kad sumažina griūties riziką, kurio šiame varžybose buvo daugiau nei įprasta. įkalnėse beveik niekas nedirbo, net ties edukologijos universiteto įkalne priešais gėrimo vietą visa grupė ženkliai lėtėdavo, o man ši vieta patiko vedimo keitimui. sukdamas paskutinį ratą ir artėdamas link finišo aš nesiplėšiau, tai darė tik tie silpnavaliai, kurie sugebėjo visas varžybas ant rato išsėdėti. aš gal ir esu silpnas, bet ne ištižęs.

štai dar ką pasakysiu:

  • mačiau mažiausiai 5 griūtis, daugumą jų lygioje vietoje ir keletą visiškai per dviratininko neatidumą ir žioplumą. į vieną ir pats atsirėmiau, bet spėjau iki savo grupės dasitraukti;
  • dviratininkų sporto grupėje numeriai virš 500 buvo sunkiai prognozuojami – važiavo kas su mtb, kas su hibridais ir nemaža jų dalis kelio viduriu besimaišydama greitai sukantiems pedalus. aš būčiau už tai, kad sporto grupėje leistų važiuoti tik su plentiniais dviračiais, nes formulėje-1 mes nematome nascar automobilių;
  • 5-ame rate finišuojantiems buvo atitverta juosta raudonais kelio kūgiais, ant kurių ne vienas išsitaškė, o ne tik toje juostoje finišavę dviratininkai ir dviratininkės tiesiog be skrupulų stojo ant kelio taip maišydamiesi kitus ratus sukantiems. stipriai kvailas sprendimas, vietoj to, kad mažiau ratų važiuojančius dviratininkus išleisti vėliau gražiai įsiliejant į bendrą srautą ir visiems panašiu laiku finišuojant;
  • jaunimas visus tuos 5 ratus makalavosi po kelią ir dėl jų staigių trajektorijų įvyko ne viena griūtis, todėl būtų racionalu juos eliminuoti į atskiras jaunių varžybas;
  • gedimino pr. buvo pilna „kėglių“, o viena bobulencija su terbomis grupei vos po ratais nepalindo. įdomu, kuo tuo metu užsiiminėjo saugumu besirūpinantis personalas;
  • buvo ir tokių, kuriems mūsų grupės vedimas buvo per silpnas ir vienas pažiūrėjęs į mano 142-ą numerį (nerimtas gi nu) man pasiūlė grupės gale „pailsėti“, bet pats padirbėjo tą vienintelį kartą kelis šimtus metrų ir teko man jį vėl pakeisti;
  • mano pagarba ir padėka tiems dviratininkams, kurie sąžiningai bent kažkiek stengėsi vesti grupę atiduodami paskutines savo jėgas – jie tikrai padėjo atsikvėpti dirbantiems „arkliukams“;
  • su kriterijų nebuvimu plento sporto varžybos eina kritinės masės kryptimi ir tai mane neramina.

susitiksime mtb pimpalų pasimatuoti.

kadangi šiais metais vasara buvo su$ikta, tai oras dviračių šventėje vilniuje buvo atitinkamas. dviratininkų sporto grupė vandens gavo daugiau nei reikia, nes daugiau nei pusę varžybų lijo kaip iš kibiro, kas mušė vidutinį greitį ypatingai slidžiuose posūkiuose, o balų liūnai didino važiavimo pasipriešinimą. tokios varžybos buvo ir savotiškai įdomios, kitokios nei dažniausiai įprasta. keletas mano apibendrintų įspūdžių iš šios plento varžybų šventės:

  • šį kartą savaitę prieš varžybas nevartojau jokio alkoholio 🙁
  • vandens buvo sočiai – lijo kaip iš kiauro kibiro, vėjas palei upę nebuvo mažas, o šlapios gedimino pr. grindinio trinkelės buvo lyg čiuožykla plonoms dviračių padangoms. posūkiuose iš arba į trinkelėmis grįstą dangą tekdavo ženkliai sumažinti važiavimo greitį, kad sugebėti išimti posūkį, o važiavimas gedimino pr. pradžia nuo seimo rūmų buvo ypatingas, nes nedidelėje įkalnėje galinis ratas kasdavosi ir slidinėdavo. daugelyje tiesiųjų, ypač upės g., buvo balų plantacijos, kad tikrai ne nuodėmė buvo apie baidares ir irklus galvoti.
  • praeitų metų svajonę-tikslą įvykdžiau ir dalyvavau su plentiniu dviračiu, su kuriuo dalyvavimas plento varžybose buvo visiškai kitoks, nei su ne tam pritaikyta važiavimo technika.
  • per tokį lietų nebuvo karšta važiuoti, o šilto vandens buvo sočiai iš priešais važiuojančio varžovo galinio rato, tad akiniai, kaip ir visada, buvo nepamainomas varžybų pagalbininkas.
  • važiavau su grupe, kuri tikrai šauniai mynė, nors vietomis atrodė, kad tinginiavo. pateisinama, kai vienas ar keli veda, o kiti sėdi „ant rato“. o norėjosi šiek tiek didesnio važiavimo greičio.
  • mano numeris buvo 115, lyginant su praeitų metų 110-u. tas šį tą sako.
  • uždusau – ne, pompa – ne, jėgų trūkumas -taip, traumos – taip, mažai treniruočių – taip. jaučiu, kad dar turiu potencialo.
  • liūdniausia dalis – pavedė dešinės kojos trauma (kairė važiavo su girnelės centravimo įtvaru), nusiėmiau 8-ame rate. spidometras tada rodė 57,7 km ir 38,1 km/val. vidutinį greitį.

sveikata – pirmoje vietoje, o renginys buvo įdomus, šaunus ir man tikrai patiko.

reklamos šiais metais vilniaus maratonui netrūksta, nes informacijos kanalai užkimšti taupkasės reklama ir kvietimu dalyvauti. reklama savo padarė ir į dviračių plento maratoną užsiregistravo beveik 4000 dalyvių, o organizatoriai suskubo iš anksto dalinti startinius varžybų paketus. kad ir kaip bežiūrėčiau ir lyginčiau su praeitų metų paketu, šiemetinis yra apgailėtinas. pagrindinis renginio rėmėjas bankas swedbank į vokelį nuo savęs nieko neįdėjo, net reklaminio šlamšto. o startinio paketo turinys štai toks: be privalomų starto numerių, laiko matavimo daviklio, sąvaržėlių ir tvirtinimo instrukcijų, įdėtas vienas reklaminis lapas ir dovanų kuponas 10 lt kojinėms įsigyti, kurių kaina prasideda tik nuo 38 lt. mėgėjai, mačiau, dar parox maišelį gavo – nuostabus banko rėmimas.

praeitais metais startiniame pakete buvo energetinis gėrimas, atstatomasis tepalo mėginėlis kojoms, nuolaidų kortelė kurui emsi degalinėje ir dar kažkas. dabartinis rėmimas be to, kad yra ypatingai skurdus, dar trenkia ir dalyvių įžeidimu.

džiaugiuosi, kad buvo suorganizuotas toks renginys, bet savo pačių klaidų ateityje kartoti nereikėtų, nors dviračių maratonai lietuvoje ne pirmus metus yra organizuojami. pasidalinsiu savo pastebėjimais ir nuomone ir norėčiau, kad ateityje organizatorių klaidų būtų kiek įmanoma mažiau.

pliusus aš mačiau štai tokius:

  • labai gera trasa ir kelio danga, kelios likusios duobės buvo sutvarkytos, danga nuvalyta, o pati trasa labai patiko – nenuobodi, bet smagi;
  • nusisekęs nuostabus oras – saulė ir šiluma (organizatoriai čia nė prie ko).

neigiamų dalykų buvo ženkliai daugiau:

  • kelias turėjo būti užtvertas nuo 8:00 ryto, bet 8:30 dar net kelio užtvarų nebuvo, o 9 val. dar pavieniai automobiliai važinėjo;
  • atsiimti numerius teoriškai buvo galima nuo 8:30, bet 9 val. palapinėse dar vyko neaiškūs ginčai, o laukiančiųjų eilė vis didėjo;
  • starto tiesiojoje kas pirmesnis, tas gudresnis – vilniaus maratone buvo bent minimalus rikiavimas pagal eilės numerius, kurie čia buvo dalinami pagal pavardę;
  • startas vyko gerom 5 minutėmis anksčiau;
  • sporto grupėje starto iš tiesų ir nebuvo, nes nebuvo šūvio – pradėjo važiuoti dviratininkai, vieni šaukė, kad faltstartas, kiti – kad važiuokite. visiškas chaosas, kol galų gale pradėjo ir visi gale stovintys važiuoti, gerokai atsilikę nuo savo nelegalių priešininkų;
  • vanduo dviratininkams atsigaivinti buvo pilstomi į vienkartinius popierinius indelius, kurie numesti į gatvės kelkraštį, vėliau buvo renkami, plaunami ir vėl naudojami (žiūrovų informacija) kitiems dalyviams vandeniui tiekti (!!!);
  • tarp grupių starto europos pr. sėkmingai važinėdavo autobusai į kauno botanikos sodą (žiūrovų informacija), tad toje vietoje organizatorių nebuvo užtikrintas dviračių maratono dalyvių saugumas;
  • mėgėjų grupės startas virto parodija, joje startavus toli gražu ne mėgėjams ir po jų važiavimo nemažai daliai organizatoriai net neleido apsukti paskutinio 4-o rato, todėl visi jie yra laikomi kaip nebaigę trasos, nors taisyklėse buvo visai kitaip parašyta. nusivylusiųjų buvo daug, o kai kurie dėl savęs važiavo 4-ą ratą;
  • visose grupėse mažiau nei numatytą ratų skaičių apvažiavę dalyviai negali sužinoti savo laiko, kaip kad buvo vilniaus maratone 2010-aisiais, nors visi važiavo su davikliais – gaila jiems tų laikų ar kaip? atsirado laikai, tik dalyvių eiliškumas neatitinka tikrovės, nes vieni pravažiavo didesnį ratų skaičių, o kiti – mažesnį. gaunasi taip, kad mažiau ratų ir lėčiau važiavęs dalyvis, reitingų lentelėje stovi aukščiau už greičiau važiavusius. daro ir nedadaro iki galo.

pasigedau policijos – jos niekur nemačiau, nors jos gal ir nereikėjo, bet man trūko saugumui užtikrinti, ypač ties kiekviena kelio užkarda girdint vairuotojų keiksmus. greitosios medicinos pagalbos ekipažas buvo tik (net?) vienas. verta pagalvoti apie norintiems pasiplėšyti trumpesnę nei 10 ratų distanciją.

šiandien baigėsi vilniaus velomaratonas 2010 – iš ties buvo šaunus renginys. buvau ir aš ten, kojeles miklinau, žodžiu vietoje nestovėjau. startavau aš sporto grupėje, nors ir ne su hibridiniu dviračiu ten reikėtų važiuoti, savo užsibrėžtus tikslus įvykdžiau – dalyvavau, nors pasąmonėje galvojau apie 8 ratus, o 9 būtų buvę tiesiog nuostabu – nuostabumas įvyko.  renginio organizavimas buvo tikrai geras, neskaitant tai, kad visi startavo nuo ten kur nori, arba nuo tos vietos, kurioje anksčiau su dviračiu atsistojo – „gardų“ numeriai nebuvo svarbu.

paskelbti preliminarūs maratono rezultatai ir galutiniai su ratų laikais – man, kaip pirmą kartą dalyvavusiam, manau, kad labai neblogai: važiavau 110-u startiniu numeriu, baigiau 9 ratus iš 10-ies, įveikta distancija 72 km, finišo laikas 02:04:01, bendroje sporto grupės įskaitoje esu 89-as iš 281, o savo grupėje 50-as iš 115.

kokios mano mintys buvo maratono metu ir po jo:

  • po dviejų ratų mano vidutinis greitis buvo 35,4 km/val., o bendras vidutinis greitis – 34,84 km/val.;
  • mano arkliukas – kalnai/įkalnės ir priešpriešinis vėjas (gariūnų kalnas veltui nenuėjo), nes tokiose atkarpose savo „būrį“ gerai lenkdavau;
  • skysčio užteko 1 litro – buvo pats tas, nes ir saulė labai ir nesvilino;
  • tiesiojoje mane plentiniai į vienus vartus nešiojo, prieš vėją reikėjo atsigroti;
  • trūksta man patirties posūkiuose;
  • vėjas palei nerį buvo žiaurus, greitį vietomis mušė iki 25 km/val. – bet ne man vienam ir tas man patiko. daugelis šioje atkarpoje stengėsi nepersistengti, todėl vis laukdavo, kol atsiras „ratas“, patys nenorėdami vesti, o šis tinginiavimas mušė greitį ir laiką;
  • hibridas per vrublevskio g. trinkeles priešais mindaugo tiltą, vilniuje, eina tik daina, jeigu gerai įsibėgėji, kai plentiniai tuo metu gaili savo dviratės technikos ir ženkliai meta tempą;
  • sėdėti „ant rato“ yra gėris, bet ne tada, kai tau prieš pat nosį pradeda dviratininkai vartytis, o kiti per jų galvas – toks jau tas sportas;
  • jėgų užteko tik 8,5 rato, ko nėra gana, todėl dar treniruotis yra kur ir dėl ko;
  • žiūrovų palaikymas plojimais – kažkas nerealaus, taip užveda, kad atrodo antras kvėpavimas būtų atsidaręs – mane tai labai veikė;
  • nugara/mentis manęs nepavedė, kaip ir mano technika – jie verti šalto alaus ir šviežio tepalo;
  • vienas iš kitų metų galimų tikslų – plentinis dviratis;

ačiū labai organizatoriams ir rėmėjams už tokį nuostabų renginį!

o čia keletas nuotraukų su manimi iš šios sporto šventės: