verslas

skambus ir nūdienai populiarus socializavimosi bumas vis dar yra ganėtinai aktyvus ir, drįsčiau teigti, yra naudojamas marketingo bei rinkodaros biudžetams įsisavinti. matoma reklama, užmaskuota gerų darbų euforija, antrame plane dirba savo propagandinį darbą. šis verslo modelis (kitaip to pavadinti negaliu) man primena 25-o kadro efektą. geri darbai kainuoja, o kalbomis apie nuoširdumą, aš nesu linkęs aklai tikėti, nes nematau tam rimtos priežasties. stebint aplinką panašu, kad investicija į socialines vertybes yra pelninga, nes apstu apie tokias įmones kalbančių piliečių. kiekvienas verslas nori būti pelningu, kaip ir kiekvienas stengiasi tokiu išlikti (kažkur girdėta), o kiekviena investicija turi teikti grąžą, bet klausimas glūdi tame, ar viską galima matematinėmis formulėmis išreikšti.

tiems, kurie daro gerus darbus, šviesa nereikalinga.

senas ir blogas kreipinys yra „reikia“, kurį jau buvau pamiršęs ir kuris mane nustebino. žodis „reikia“ verslo aplinkoje, matyt, iš viso nėra naudojamas, nes turi neigiamą atspalvį tiek derybose, tiek ir bendro tikslo siekime. manu, kad nesuklysiu teikdamas, kad žmones, naudojančius „reikia“ vietoj žodelio „prašau“, galima suskirstyti į šias kategorijas:

  1. ožiai ir vištos, pižonai ir fyfos, kurie nesupranta taktiškumo, savo auklėjimo spragų, mato tik savo asmeninius tikslus vietos bendrų įmonės tikslų ir interesų. tokie žmonės yra intelekto nesužaloti, o pokalbis su jais negali virsti diskusija, o tik ginču su radijo imtuvu.
  2. išnaudojamieji, kvaileliai-bebenčiukai, kurie yra gudresnių rankų arba vadovų išnaudojami, kuriems stipresnio kolegos ar vadovo žodis yra nesvarstomas įsakymas. juos drąsiai galima vadinti torpedomis, ryklių mėsa. už jų nugarų visada stovi pašaipūs kolegų veidai besimėgaujantys patyčia. skirtumas nuo 1-os kategorijos yra tik toks, kad aukščiau paminėtos kategorijos atstovai visada jaučiasi teisūs, neklystantys ir teisingi, todėl laimingi, kai tuo tarp šiai grupei priklausantys atstovai laikui bėgant supranta klydę ir save graužia, bet artimiausioje situacijoje vėl klysta ir vėl save ėda. ši kategorija žmonių, kuriems savianalizė ir elgesio korekcija yra svetima.
  3. natūraliai klystantys, bet besimokantys iš savo klaidų. klysti yra žmogiška. su jais bendravimas yra šiltas, nes matai, kad laikas aiškinimui, kaip kitoms kategorijoms, veltui nenueis ir iš to anksčiau ar vėliau bus padarytos išvados, kai su kitomis kategorijomis bendravimas yra „mes vieni teisūs“, visi kiti – moliai.

sunku bendrauti su tais, kurių bendravimo santykiuose nėra žodžio „prašau“, kurie nenori apie tai net diskutuoti ar išklausti. panašu į tai, kad nori būti pasaulio bamba, dievais, bet kaip buvo šiukšle, taip ir lieka, spiriama iš vienos darbovietės į kitą.

netyčia užtikau vieną „verslo planą“. juokingas jis man pasirodė ir ne dėl vienos priežasties. iš tokių planų kyla tik kelios mintys – arba jie vaikai, arba asilai, arba aš kažko nesuprantu. štai, kaip aš visa tai pamačiau:

  1. skaičiavimų nedariau, bet jausmas, kad pasiseks. taip, jausmas turėtų būti be galo malonus, bet vien jausmo verslui nėra gana;
  2. nežinau, kaip viskas veiks (techninė dalis), bet turėtų veikti – nežinant specifikos ir neįsigilinus į detales, visa tai skamba utopiškai;
  3. rinkoje yra alternatyvų labai geromis kainos ir kokybe, bet norima konkuruoti beveik nuline kaina. įdomiai skamba;
  4. klientai, matyt, iš dangaus kris, todėl tuo net rūpintis neverta;
  5. viską padarysiu pats savo rankomis, gausis greitai, lengvai, kokybiškai ir dar pigiai, bet nesvarbu, kad su tuo anksčiau neteko susidurti. man pavyks;
  6. svarbu žinoti funkcijas, kurių reikia pačiam ir keliems draugams, o ko reikia rinkai ir ar tai iš viso įmanoma realizuoti – nėra svarbu.

jeigu aš bandyčiau savo rankomis statyti gyvenamųjų namų kvartalą, gaila pripažinti, bet man, turbūt, nesigautų.

internetas ir google senai yra sinonimai žmonių galvose ir be jų dauguma neįsivaizduoja naršymo internete, kai ta pati didžioji internautų dalis savo mėgiamoje naršyklėje google yra pasidarę savo namų puslapiu (angl. home page). nesvarbu, kokią gudrią paieškos sistemą mes naudojame, jis nėra visagalė, o jos rezultatai yra apriboti įvairiausių priežasčių, apie kurias čia ir pamąstysiu.

  • šia prasme aš sutinku, kad jeigu tavęs nėra internete, tavęs nėra visai, o įmonei neturėti internetinės svetainės, tai ne tik kad savęs negerbti, bet ir nesiorientuoti į verslą. dažnai kyla aibė diskusijų, graži svetainė ar ne, funkcionali ji ar neinformatyvi ir pan., bet ji arba yra, arba jos nėra, nes skambinti informaciniu telefonu ir teirautis įmonės kontaktinio telefono tikrai nėra patraukliu šiame kompiuterizuotos vergijos amžiuje. taip mes apribojame save būti pastebėtais, o 25 lt per metus už svetainės talpinimą net blog’eriai gali sau leisti.
  • 1-ame punkte aišku, kad asilu būnant žmonių gyvenimą nelengva turėtų būti gyventi, o sekantis akcentas yra turinys. man, kaip informacijos ieškovui, nėra svarbu unikalus tas turinys ar ne, nes aš nesu paieškos sistema, man kur kas yra svarbiau rasti tai, ko aš ieškau ir gauti kiek įmanoma išsamesnę informaciją apie paieškos turinį. internetinės svetainės dizainas gali būti kliuvinys, bet jeigu turinys yra tai, ko man reikia, dizaino prasmė blanksta, nebent juodame fone juodomis raidėmis būtų parašyta. plagiatais mes dar ilgai būsime, todėl daugelis nesivargina detaliau aprašyti savo paslaugas su detalėmis, nes kur kas paprasčiau tai nukopijuoti nuo konkurentų rinkinio arba kreivai išversti su google vertėju ir džiaugtis gausiu turinio kiekiu, kai dažnas net iki antro sakinio nedaskaito. galbūt tai prarastas potencialus klientas.
  • paskutinis, ir pats svarbiausias punktas – paieškos sistemos nereitinguoja kliento gabumų, elgsenos, požiūrio, patikimumo ir daug kitų faktorių, kurių į svetainę įdėti neina. dalykas čia slidus, nes kas vienam tinka, kitam gali visiškai būti nepriimtina ir vienos tiesios čia nėra ir būti negali, nes jos iš tiesų vienos nėra. labiau tai taikoma mažesnėms įmonėms, kurio dar neturi vietos po saule, arba ta vieta labai mažame plotelyje ir debesuota, bet ja tikėti ir pasitikėti iš tiesų yra labai ir labai sunku, nes darbuose dauguma žmonių nėra linkę rizikuoti, o savo darbdavių akivaizdoje jie laukia tik saldaus užpakaliuko savo liežuvėliams. kažkur svetur, už jūrų marių ir lietuvos sienų, yra išvystytos mažos parduotuvėlės, kad ir maisto, kurios remiasi asmeninio šeimininko dėmesiu ir šypsena, kai tuo tarpu pas mus verslas prasideda nuo išankstinės sąskaitos-faktūros.

kokie kriterijai mums yra svarbus individualiai, mes net pasakyti daugumos jų negalime, mes juos jaučiame visumoje ir vidinis balsas čia irgi dalyvauja, bet rasti telefono numerį, pakalbėti ir yra tas užčiuoptas pulsas, kuris mums daug ką ir išduoda – apie jį ir apie mus. santykių gyvenime ogi viskas lygiai taip pat – šnektelėjai ir taškai ant „i“ sudėti. pabaigai: dirbama su žmonėmis, o ne su įmonėmis.

arkliui, sutvėrimas rimtas gabaritais ir svoriui, bet net ir jam aišku, kad jo nešėrus nelabai jam seksis vežimą traukti. versle dažnas atvejis, kad partneriai nesupranta, kad abu verslo partneriai yra pelno siekiančios organizacijos ir negali dirbti į nuostolį ilgalaikėje perspektyvoje. kiekviena pusė stengiasi „nurengti“ savo partnerį, iš jo maksimaliai gauti naudos, bet po to pykstama, kai partneris nesugeba laiku vykdyti savo įsipareigojimų, o kaip jis juos gali vykdyti laiku ir kokybiškai, jeigu jo paslauga jam neatneša pakankamai pinigų tam, kad ją kokybiškai vykdyti. asilas – tai toks partneris, o šiuo atveju paslaugos teikėjas, kuris savo paslaugas parduoda pigiau nei savo savikaina, kalbant apie tokį patį kainos lygį ilgalaikėje perspektyvoje. iškalba yra reikšmingas faktorius derybose, bet vien „nurengiant“ partnerį jaustis saugiam nereikia, nes didesnės išlaidos gali būti naujo asilo-partnerio, arba partnerio-partnerio, suradimas, jau nekalbant apie esamo pakeitimo išlaidas ir su tuo susijusius nepatogumus ir nesklandumus. asilas-partneris yra kita asilo pakopa, kai seka asilas –> grėblys baigiasi taip pat, t.y. jis vėl būna „nurengtas“. aš mėgstu sakyti, kad visi mes esame žmonės ir kad klysti yra žmogiška, bet tai nepateisina grėblio efekto toje pačioje situacijoje n-tąjį kartą. visi mes turime asilo ir grėblio savybių, tik kai kurie iš mūsų jų turi net per daug, nors su tokiais žmonėmis tiesiog yra smagu išgerti alaus ar išsikepti šašlyką.

Jeigu žmogus nėra mazochistas, jam nėra priimtinos neigiamos emocijos, todėl pasiryžimas vėliau tokius nesėkmingus sandorius nutraukti ne visiems yra lengva užduotiems, nors kai kuriems toks sunkumas atrodo kvailas ir nesuprantamas. vienas iš merfio dėsnių, pirmas sporto dėsnis, sako – niekada nesiginčyk su kvailiu, žmonės gali nepastebėti tarp jūsų skirtumo. dar nuo savęs tik pridėčiau, kad vienos tiesos nėra. savianalizė ir matymas ne tik baltos, bet ir juodos spalvos, supratimas ir gilinimasis ir pilką spalvą ir jos atspalvius, leidžia priimti verslui naudingesnius sprendimus, kurie negeneruotų minuso (nors čia visko gali pasitaikyti, bet retai). o muilo verslas visame tame – be muilo lindimas į užpakalį, kad po to sėdėtų minuse ir norėtų tai dar pakartoti.

reziumė: arkliai, asilai ir grėbliai versle yra dažnai naudojami tiek su muilu, tiek ir be jo.