visuomenė

tikrai, mes esame stačiokų valstybė, nors ir turime barclays. bendriniu požiūriu tai nieko neatspindi, tik sukuria papildomas darbo vietas. nesiginčysiu, tai yra gerai. būdami išradingais vienoje ar kitoje srityje, valstybės mastu mes esame atsilikėliai. partinė disharmonija verčia mane manyti, kad esame ožiai ir melžėjai – ožiui paranku ir smagu nuleisti jį laikant karve. greičiausiai būsiu teisus, sakydamas, kad seime mes koncentruojame mūsų visuomenę. beprotiškai kantri veislė, demokratija šikti, bezdėti ir riaugėti. ai, dar bybi4i$ per šokių projektą visus apšerti. nieko naujo, nieko neįprasta, smirdime toliau.

langas į klozetą.

per pastarąją savaitę susikaupė tuzinas priežasčių, verčiančių galvoti apie emigraciją. nors dabar aš dar noriu pagyventi čia, lietuvoje, bet dabartinėmis tendencijomis man čia ne vieta, o patriotai arba emigruos, arba išmirs kaip dinozaurai. objektyvios ir subjektyvios priežastys, savaitės kliuviniai ir laisvalaikio važiavimai kursto laužą.

  • nors nieko prieš rudenį aš neturiu, jis netgi man patinka, bet su mano negerėjančia kojų sąnarių būkle man senai reikėjo gyventi ten, kur nelyja į 5-is metus kartą, nebūna neigiamos temperatūros, o sniegą rodo tik per televiziją.
  • grandmobilaus operatoriaus įprasti fail’ai, kai negali sim kortelės už 1 lt parduoti ir sugeba nepilnas sąskaitas atsiųsti. kažkodėl aš juos suprantu – sunku žvaigždėms spindėti.
  • policininkai gabena kontrabandas, aplinkui beveik visi rūko minsk cigaretes, o likę pareigūnai nešioja rožinius akinius. valdžios organams sunkiai sekasi suvaldyti šešėlinį verslą ypač kai tai yra daroma jų kabinetuose, tikėtina, kad ir pačių organų pagalba, ypač seimo aktyvistų.
  • dviratis – mankšta sielai ir kūnui, bet didėjantis nishiki ir cube gatvėmis riedančių žmonių kiekis, byloja, kad daugelis jų remia vagis tyčiomis ar per neapdairumą. teisėtvarka toliau snaudžia, o skelbimų lentos sausakimšos nuo tokių dviračių gausos ne tik mažmena, bet ir didmena.
  • automobilių vairuotojai, kurie važiuoja degant jau nebe geltonam šviesoforo signalui, o raudonam; girti policininkai už vairo, didelis nelaimių skaičius pėsčiųjų perėjose.
  • lietuviška žurnalistikos parodija persiorientavo į kriminalinių naujienų ir nesėkmių tiražavimą, negalvodami apie tokių naujienų įtaką visuomenei. px visomis kalbomis yra px.

situacija panašėja į tokią, kad likti čia darosi pavojinga.

tarybinis filmas, kur garbės žodis išsprendžia konfliktą. pagalvojus, dabar net tokio išsireiškimo nebeliko. iš žmonių lūpų ir galvų dingusi sparnuota mums indikuoja apie žmonių moralinį degradavimą. pasikeitusi socialinė santvarka ir demokratija atnešė naujų idėjų, kuriomis gyvensime dar negreitai. žmogaus teisių sąvoka tapo juodų darbų alibi, o pareigoms vietos galvoje nebelieka. nenoriu tikėti, kad demokratija yra nedirbant gauti didesnes pašalpas už dirbančius, o darbinantis išgirsti „kokiai partijai tu priklausai?“ šlykštus tos demokratijos atspindys lietuvos politikų veiduose, nes jeigu jiems viskas galima, vadinasi kažkiek galima ir mums. kokio šūdo dabar vertas garbės žodis?

tokio sąrašo tiesiog nėra, nes jo niekam nereikia. pakėlei nuorūką ir pažymėjai ant rankos kryžiuką. gera dvasinė savijauta tai sfera, nepraleidžianti išorinių neigiamų veiksnių, emocijų į mūsų šampinionų galvas. esi patenkintas savimi, vadinasi esi laimingas. neatsakysiu į klausimą, kaip aš (ne)laimingas, nes aš negaliu to pasverti: į orą nepamėtėsi, koja nepaspirsi svoriui nustatyti. visi mes širdyje esame geri, tik ne visi suprantame, kad tokiais norime būti. šiandien padariau tikrai gerą darbą, aš jį dar prisimenu, o šiandieninius blogus – jau pamiršau. atleiskite, taip gavosi, aš to nenorėjau. smalsu būtų sužinoti, kurioje pusėje yra mano darbų persvara ir ar yra realu būti teigiamoje pusėje. neabejotinai, tai svarbu tik dėl savo ego, kuris mintyse nusikeikdamas irgi atlieka gerą darbą. su blogais darbais yra kitaip, nes tai yra instinktas, kaip priklausomybė maistui. aš šiandien pasigirsiu, padariau gerą darbą, save nuraminau, nors galvos nenustojo skaudėti. kurmiai ir sliekai tyliai atlieka savo darbą ir tik retkarčiais praneša apie save. geri darbai laidojami žemėje, o ateityje bus kremuojami kartu su jų autoriais.

priverstinai pamėgau visuomeninį transportą – į darbą, aludę ir kartkartėmis į vyninę. o iš tiesų važiuoju visur ir kas tik į tą pusę važiuoja, neišskiriant troleibusas tai, ar autobusas. priverstinai žodis netikslus, nes dyzelinis mano automobilis žiemą ožiuojasi, o mėnesinis miesto bilietas studentai kainuoja tik 22 lt. neapsiriboju tik vilnimi, važiuoju ir į kauną, ruošiuosi traukiniu namo į šiaulius važiuoti.

nors autobuse dažniausiai tik sėdžiu arba stoviu, čia vyksta įvairiapusis bendravimas – žvilgsniu, pasistumdymais, kojų numynimų, keiksmažodžiu ir net žodeliu „atsiprašau“. aš neklausau ausinuko, aš budinuosi miegodamas ir stebiu aplinką, aš taip bendrauju. rytais gilių minčių ar svajonių retai pasitaiko, tad randu kuom save neįkyriai užimti.

  • vienas mano pastebėjimų – vyrai sėdasi prie moterų, o moterys – prie moterų, t.y. vyrai yra vyrai, o moterys – lesbietės. atsargumas ar neryžtingumas?
  • tai ir pasimatymų vieta, kur susitinka 2 pažįstami arba keli tuzinai nepažįstamų žmonių, kurie važiuoja kartu ir jaučia palaikymą, kad tokių goželių, važinėjančių visuomeniniu transportu, ne jis vienas. šypsena garantuoja.
  • bendravimas „vienas su visais“ – visas autobusas priverstinai klauso vieno piliečio pokalbio telefonu, nes ne visiems tai duota suprasti.
  • knyga pustamsėje – rytais kaip taisyklė keletą tokių sutinku, o rečiau – laikraštininkus. įdomu pasmalsauti, kas yra skaitoma – ar apie politiką, ar apie hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą.
  • vienkryptis 1:1 – kaip jaustis panelės rankose užmačius mobilųjį telefoną su sms žinute „tu vakar nuostabiai čiulpei!“ – matyt, gera čiulpėdra.

daug ir įvairių esti bendravimo formų formų – rytinis mikro-socialinis tinklas, kur nepažįstami yra draugai. visuomenė visuomet bendrauja.