Skip to content

Žyma: žmonės

popietė apie žvilgsnius

mokytoją, kad ir koks jis mokytas būtų, galima apgauti, pagauti jo silpnumo akimirką ir tuo pasinaudoti. neklystančių nebūna, kaip ir vienodos nuotaikos oro. natūralumą maskuojantys žmonės slepiasi nuo savęs ir panašu, kad bijo savojo „aš“, bet aš jiems menkas mokytojas. žvelgdamas į tokius veidus aš matau tamsą, kurioje nematau savęs. ugnies dievas prometėjas jau kartą mirė ir tai buvo gera pamoka.

jūra, į kurią įkėlęs koją, skęsti neapčiuopiamoje galybėje pojūčių, kai aplinkui tiek nepažintos tikrovės, kuri skatina žingeidumą. ir nesvarbu pavojai, kurie tuo metu plaukia pro šoną ir nėra baisūs, kaip vaikystėje išaugti baubai. kai laikas tirpsta ir aplinkui tvyro jautrumas. tokie žmonės sėdi iki nuospaudų mindžiodami sau koją. jie spinduliuoja nekantrumą, kurį nesėkmingai bando slėpti. šilti žmonės.

prisimenu to vėsaus vakaro atmosferą, kai durys nukabintos skambučiais ir belstukais, viduje dega šviesa, bet namuose nieko nėra. užrakinta iš vidaus. ryškiai matomas taikinys sėkmingai išsisukinėja ir slepia savo veidą. perdėtas mandagumas, nenatūrali šypsena ir kančia veide išduoda jų gyvenimo būdą. tai išpuikimas, kai nespėji pasakyti „viso gero“.

2 Comments

žmonių santyk…l..4.i

mes nežinome kokie jie, nes marse nėra gyvybės. lifto sklerozė mane senai erzina ir visa tai vyksta pagrįstai. žmonės visur. panašėja į nesantuokinius mainus, kai vienas sako ačiū, o kitas suraukia snukį. taip pat dažnas variantas, kai ausimus užsidengia veidą. perkreipti tokie snukiai, o man širdy juokinga, nors veidas parodomai rimtas. net mano katinas turi veidą – įžvelkite skirtumą. iš tokių santykių auginamas jaunimas būna persūdytas ir dvokia prarūgusiais šalnos pakąstais agurkais, kuriems linkiu dar embrionams emigruoti. anoks čia sprendimas nebendrauti, bet pritaikysiu neseną savo patirtį:

pasitikėjimo už pinigus nenupirksi.

žmogus žmogui slibinas ir tai paaiškina padidėjusią akidangčių paklausą. žmonių santykių santarvei sveikatos neprideda ir darbinių klausimų sprendimas link vidurnakčio laiko juostos, lygiai taip pat kaip ir pietų metu ar ryte 8:00. pagarba tampa įpareigojančia pikta prievole ir žengia žingsnis žodin su bloguoju cholesteroliu, o pasisveikinimui tiesta ranka tampa ausies kasymu.

atleiskite už lengvų metaforų kodavimą vienpusiu hash’u. padūsavau.

Leave a Comment

transporto mą(s)tai ir kultūra

per radiją vėl buvo laida apie akcizus kurui, bet pro automobilio langą pažvelgus man belieka tik sutikti. nesvarbu, kiek pakils maisto kainos, panašu, kad pinigų trūkumo kurui kompensavimui šeimų ir individų biudžetuose yra paliktas dar ženklus rezervas. visiškai kaip tame anekdote: maistui pinigų neliko, nes pirko degtinę.

ryte išvažiuoti iš kiemo tampa sudėtinga, nes reikia laukti, kol kitas vairuotojas paliks tarpą mano automobilio įliejimui į ilgą, dviejų eismo juostų, transporto spūstį. nepatinka man visa tai – tas laukimas kamščiuose žudo, o aplinkiniai tik ir taikosi kaip išvesti mane iš kantrybės. visi jie svarbūs ir visi kažkur skuba ir lipimas per galvas tampa norma, kaip jau daugumai tapo įprasta kelių eismo taisyklių pažeidinėjimai. bandau suvesti galus ir panašu, kad kuro kainų kilimas didina transporto eismą keliuose, o proporcingai  ir nekultūringų vairuotojų skaičių. štai apie ką aš kalbu:

  • senai visiems žinoma autobusų ir taksi juosta, tik su vairuotojo sąžinės pateisinimu visą laiką važiuojant su įjungtu dešiniu posūkiu, nes jis gi suka! sūka.
  • ši situacija man primena halfwheeler išsireiškimą iš dviratininkų žodyno, kai pro veidrodėlį matai kone pusę iš galo stovinčio automobilio, mol, pasitrauk, aš noriu važiuoti. nemėgstu psichologinio spaudimo.
  • gan panaši situacija, kai iš galo važiuojantis taip sėdi ant uodegos, kad taip ir norisi išlipti ir pasižiūrėti, ar jis dar į mane neatsirėmė. automobilinis kablys turėtų būti tinkama priemonė nuo tokio jausmo atprasti.
  • važiavimas prisiplojus prie skiriamosios juostų linijos – nesaugus jausmas, kai šalimais važiuojantis važiuoja beveik per 2 eismo juostas. tikslas jo akivaizdus – naglai užlįsti į kitą juostą. kultūringi rodo posūkius ir turi kantrybės šiam manevrui, tuo jie skiriasi nuo chamų.
  • ši situacija ne prie transporto grūsčių, bet prie chamų: važiuoti keliu ir taip, kaip važiavo, tiesiog sustoti. nei avarinio ženklo, nei posūkio – nieko. vairuotojas nusprendė keleivį išleisti. be žodžių.

laukiu kol apmokestins transporto priemones. mes tampame graikais.

2 Comments

pagarbos taškai

prisimenant dž.orvelo „gyvulių ūkį“ ir tai, kad

visi gyvuliai yra lygūs, bet kai kurie yra lygesni už kitus

šią taisyklę (vis tik – taip) nesunkiai galima pritaikyti ir šiandienai. jau nekalbu, kad demokratija yra tik skambus žodis, o taisyklės, kaip ne vienas mėgsta sakyti, yra skirtos tam, kad jas laužyti, visais laikais yra tokių ponų, kurie jaučia malonumą būnant nenubaustiems ir nebaudžiamiems. išdėstysiu savo pastebėjimus apie dviejų pusių santykius.

  • didelis-mažas. kur girdėta, kad didelis automobilis praleistų, užleistų mažesnį ar bent parodytų jam deramą pagarbą. sunku mažiems automobiliams automobilių spūstyse rikiuojantis į kitą juostą, o paskui juos važiuojančių didesnių automobilių vartotojai lyg tyčia visi pasitaiko nekantrūs. aš didelis ir man viskas galima – storapilviai šmikiai, ilgakasės nupi$tos blondinės ir kiti neįgalūs visureigių vairuotojai, kartu su savimi vežiojantys donelaičius, daukantus ar kudirkas, kurių tautiškumui ne vienas pareigūnas atiduoda pagarbą.
  • sportininkas-nesportininkas. tik pabandyk į plentą išvažiuoti ne su plentiniu dviračiu, pagarbos krepšelio balansas, geriausiu atveju, bus nulinis. kreivas žvilgsnis iš po akinių, labiau aklesni dar galvą link tavęs pasuka, bet tik pastebėjus ne plentui skirtą dviratį, matau, kaip save sportininkais laikančių dviratininkų veidus sutraukia mėšlungis. greitas jo prasilenkimas nekvėpuojant, kad kitas dviratininkas su maro debesiu važiuotų. nelygis galva linktelti ar ranką pakelti, nes tikri sportininkai mojuojasi tik su panašiais į save. visai kas kita važiuoti su plento dviračiu, kai iš tolo jau moja rankomis, nulipa nuo dviračių ir atiduoda pagarbą. visiška pagarba, tik dar galėtų vėją nupūsti ir kelio dangą priešais valyti.
  • su kortele-be jos. kišenės plyšta nuo tariamų nuolaidų kortelių, kurių vilko dalį sudaro maisto centrų ir vaistinių plastikas. reikia suprasti taip – nesveiki ir nedaėdę. dabar jau net klausti pradėjo, ar turime nuolaidų kortelę, o jos neturint aš jaučiuosi lyg į moterų tualetą užsukęs, kur pardavėjos žvilgsnis mane galutinai pribaigia. neturi kortelės, vadinasi nėra ko ir lankytis. kai nesi tos visuomenės narys, pagarba tau nepriklauso.
  • stiprus-silpnas. silpnus pažįsta tik tėvai, o stiprius – visas rajonas. neturėdamas raumens, raumeningųjų tarpe užuovėjos nerasi. prisitraukimai, gyros rovimas, bėgimo laikas ar štangos stūmimas – mėgėjiškame sporto laisvalaikyje reikia bent kažką parodyti, kitaip „vau“ tampa „eik nx, moli“. tuose pačiuose dviračiuose kuo stipresnis, tuo bus didesnis atstumas tarp paprasto mirtingojo, t.y. silpnesni yra lyg nematomi šešėliai.
  • žinau-nežinau. sunkiai neįmanoma diskusija tarp fiziko ir gastroenterologo, kur abu mintyse arba net garsiai pašnekovui pasiūlys lietuvos krašto takelius vaikščiojimui ir abu išsisikirs patys save palepinę profesionalumo ir išmanumo taškais. lygiai taip pat sunku diskutuoti apie mechaniką ir snooker’į su tuo nesidominčiais asmenimis. šiuose nelyginamuose dalykuose yra tik viena taisyklė – kas žino, tas ir dievas. mezgimas taip pat welcome.

jaučiu, kad reikės pratęsimo.

9 Comments

yra žmonės

nors mes ir žmonės, o neretai gyvūnai yra žmogiškesni už mus. yra žmonės, yra žmonių ir yra žmonėms. žmonės, kurie nesisveikina, bet visada yra kažkas blogai. ta sveikata visiems yra būtina, nors ne visiems yra svarbi. ambicijos, kurios didesnės už šešėlį. prekybos centrai yra kultūros lobynas, nes juose net kaimynai kitose kasos pusėje sveikinasi. teigiamos darbdavių mechaninės kultūros savybės. yra žmonės ir kiaulės akimis, dažniausiai protiškai kurtieji, sugebantys pinti vainikus ir taip vilioti naivuolius. mes stebimės, kaip nepažįstame dešimtmečiais pažintų žmonių, o nesenos pažintys mums ugdo paranojiškai atsargiais. yra rūpestingų ir nuoširdžių, kurie perspėja ir pataria, atgnybia dalelę savo molio, kurį prilipdai prie savo kūno ir kuris jau tampa savu, nors kitokiu. žmonės, kurie gyvena pagal pareiginę instrukciją ir negali paimti kito numestos šiukšlės. lengvi ir vėjavaikiai žmogeliukai sugeba uždegti ir sukurstyti linksmą mitingą prisiminimams atkurti ir naujiems sukurti.

aš klausau, nes nenoriu išplėstinių laiko diskusijų apie tai, kaip reikia lyginti baltinius, kuria ranka laikyti šauktą ir kaip sveikai maitintis. tas pašiepas kartais pagaunu už rankos. tyla – gera byla. ir aš ne viską matau, ką mato kiti, bet aš stengiuosi suprasti ir išgirsti kitus, įsiklausyti ir būti šiltam, kad atėjus laikus galėčiau tiems žmonėms padėti.

6 Comments